2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

Siaubas šliaužia

Vakar vakare eidama į virtuvę sutikau šliužą. O aš jų labai bijau. Taip bijau, kad norisi rėkti ir spiegti. Tik neįdomu, kai nėra žiūrovų. (Šliužas nesiskaito. Net nesu tikra ar jis girdi garsus.)Todėl tik sustojau, sustingau, plaukai pasišiaušė, akys ir šnervės išsiplietė, adrenalinas užvirė ir buvo labai baisu.
Ir šiaip baugoka gyventi naktį vienai 4 aukštų name. Maža ką, vaiduokliai ir maniakai visokie gali užsukti eidami pro šalį su noru suteikti man 15 durių virtuviniu peiliu duše. Būtinai duše. Žanro klasika. Tada galėčiau rėkti ir spiegti. Būtų žiūrovas. Maniakas geriau, nei šliužas.
Atisiguliau į lovą ir klausiau. Ar nesilaužia šliužas į mano kambarį. Sunku paaiškinti, kaip jis užlipo į trečią aukštą. Bet jei sugebėjo - reiškia ne eilinis šliužas, o super žvėris, prašliaužti po durimis išlaužti kambario duris jam vienas juokas.O paskui užšokti ant lovos ir ... padaryti ką nors labai baisaus. Ką šliužai daro su savo aukomis. Daug baisiau ir žiauriau nei 15 virtuvinio peilio durių per dušo užuolaidą.
Bet užmigau. Sukaupus visą savo drąsą. Įsikišus į ausis oranžinius kamštukus, kad negirdėti, kaip jis graužia duris.
Va tas siaubas:

Bando pulti dulkių siurblį.
Kitas dalykas, kas Anglijoje užknisa - kiliminės dangos. Ypatingai bjaurių spalvų. Visur. Kai kurie piliečiai net virtuvėje ir vonioje iškloja kilimines dangas. Aišku, kad labai greitai jos ne kaip atrodo.
Šliužas ant kiliminės dangos paliko blizgantį suraizgytą taką. Pėdsakus meto.