2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Apie varveklius

foto: Bruce Davidson

Prisiminiau istoriją. Ją man papasakojo draugės mama Pamaskvėj. Kaip draugės mamai jai dabar turbūt apie 60 metų. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Kai nuvažiuoju į savo gimtą Novo-Šichovą, priverstina tvarka turiu kasdieną pas ją pietauti. Ir ne šiaip užkąsti - o 3 patiekalai. Sriuba, antras ir arbata su desertu. Aš jau ir taip ir taip ten dejuoju ir maldauju, kad dėtų po mažiau, bet krauna lėkštėn dosniai, iš širdies.
Maitinimas lydimas pokalbio.
Tai va. Viena iš jos istrorijų.
Ji pati iš Baltarusijos. Kai baigė mokyklą, mirė tėvas. Teko jai eiti dirbti į vietinį liemenukų fabriką, kad padėti mamai išlaikyti jaunesnius brolį ir sesę. Nieko seksi tuose tarbyniuose liemenukuose nebuvo - baisūs kaušai, kurių niekas nepirko, bet reikėjo užpildyti parduotuvių lentynas. Ir ji su pasišlykštėjimu siuvo tą košmarą, kurio jokia gerbianti save moteris net liemenuku nepavadintų. Ir taip nuobodu, nyku ir beprasmiška tai buvo. Sako ir dabar su pasibodėjimu, kaip baisų sapną prisimena tuos bjaurių kaušelių bokštus.
Ir taip sunku, taip slogu tai buvo, taip nepakeliamai slėgė, kad vieną dieną ji suprato, kad tiesiog daugiau nebegali. Nei dienos daugiau, tarp tų baisių liemenukų. Nė už ką.
Buvo pavasaris. Tirpo varvekliai.
Ji atsistojo po vienu iš jų. Lediniai lašai lašėjo ant galovos ir pečių.
Ji šito ir siekė - sušalti ir susirgti, kad daugiau neiti į tai baisę gamyklą.
Ir susirgo.
Labai smarkiai susirgo. Stiprus kiaušidžių uždegimas.
Aišku, kad kvaila. Kad galima ir paprastai išeiti iš darbo, negadinant sveikatos.
Bet kartais situacija atrodo tokia beviltiška, kad padarytum bet ką, kad tik išeit.
Tik ne visada po ranka yra varvekliai.

O jos vardas Angelina.
Gražus vardas.
Ir maitina skaniai.