Darvino sūnaus Franciso piešinys, vaizduojantis kareivį, jojantį ant morkos, puolantį raitelį ant baklažano.

Sako gyvenimo išmintis, kad reikia gyventi dabartyje. Praeitis kaput, ateitis bbž, džiaukis, žemės druska, kad turi akimirką žavingą. Sako, nereikia laukti, kada pagerės. Griebk už ragų, carpe diem ir daryk galų gale kažką su tais ragais...
Bet yra tokie gyvenimo momentai, kuriuose nesinori būti. Pvz., kai įjungus dušą bėga šaltas vanduo. O tu jau nusirengei ir stovi kampe. Ir ant tavęs tyška bjauriai šlapiai šalti lašai. Ir pakiši delną. Ir dar kartą. Ir galvoji - kodėl negalėjau įjungti, palaukti ir tada įlipti? Ir gyvenimas nemielas, ir niekas manęs nemyli, ir niekam aš nereikalinga.
Arba verdi makaronus. Labai labai alkana. "Makaronai" skamba labai proletariškai. Pannette regate kur kas geriau. Alkana alkana. Jau ir pesto šaukštu kabini iš bado. Ir vis ragauji ar jau valgomi. O jie vis kieti. O tu vėl ragauji. Ir apsidegini liežuvį. O jie kieti. Ir kieti. Ne kokis tau al dente, o visai kieti. Jau pusę indelio pesto iškabinai. Ir pusę šaukšto sučiulpei, o jie vis dar kieti.
Arba kai jau visai šalia namų. Tik gatvę pereiti. O raudona šviesa. O myžti noriu. O mašinos važiuoja ir važiuoja. O aš žinau, kad šviesoforas pasikeičia suskaičiavus iki 48. Bet jau 48 ir nesikeičia. 49 ir nesikeičia. 50 ir ne... O tu jau visaip kaip raitaisi. 54 - pasikeitė.
Na ir būk tokiame momente.
Ir tai dar ne viskas.