Kažkaip pavirtau į veribizileidį. Ir tas biziškumas man netgi patinka. Man patinka sutikt naujus žmones, mokinti juos, vedžioti šunis, susibraižyti nuo galvos iki kojų renkant gervuoges per lietų, šokti lindy hopą, žygiuoti per balas, lankyti galerijas... Bet paskui mano puikioji mizantropija ima viršų ir aš užsidarau namie su mintim nieko nematyti, nieko nedaryti, su niekuo nekalbėti. Kur gi tau. Tekstina, skambina, braunasi  per duris...

Per savo milijoną mokymosi įvairiose įstaigose metų, aš ne tik rašiau nepadorius žodžius ant suolo, bet dar pastebėjau, kad kiekvienas mokytojas/dėstytojas turi keletą nejuokingų juokelių, kuriuos pastoviai kartoja.
Ir žinote ką. Tai profesinė liga. Turbūt jau per antrą pamoką aš pradėjau kurti idiotiškus juokelius ir palyginimus. Mano viršūnė "siuvimas reikalauja kantrybės, praktikos ir kantrybės". Pačiai gėda, bet žodžiai savaime liejasi iš lūpų, rankos dirigentiškai gestikuliuoja, tame tarpe rodomuoju pirštu kas tris minutes pataisau akinius tarpuakyje. Ir be abejo negaliu neįkišti lietuvių liadies išminties "septynis kartus pamatuok, vieną nukirpk" ir neaišku kokios tautos, bet mano mėgstamą antiperfekcionistinį kredo "tobula gadina gerą".
Atėjo draugė mokintis pas mane. Iš pradžių kalbamės kaip draugės. O paskui tik klik ir persijungiau į mokytojos režimą. Net balsas ir intonacijos pasikeitė. Draugė juokiasi.
Ir ką daryt? Baisu, kad šitas reikalas gali progresuoti ir su laiku aš pavirsiu į tetą su kuodu ir gyvatiškom apyrankėm. Vajezusmarja.
O šiaip tai jo. Neduok man pavalgyt, duok pakalbėt. Nors ne. Ir pavalgyt duok. Pvz., vakar kaip tikras vinipūchas nuėjau į svečius, suryjau dėžę ledų (tiesiogine prasme, visą dėžę), o tada sakau - ačiū, malonu, laikas namo. Šiandien gerklę peršti.
Tai va. Londone potretų galeijoj vaikštau su prieteliu. Meno srity skaistus žmogus. Aš gi meno, kostiumo istorijas mokiausi po n kartų. Šviečiu žmogų. Gal jis ir nenori šviestis, bet šviečiasi iš romaus mandagumo. Niekur nedingsi. Pastebėjau, kad apvalutė tetulyte paskui mus taputapu. Bet galerijose žmonės paprastai slenka tuo pačiu maršrutu. Vėliau prieina ji ir sako: "Labai įdomiai pasakojai, aš specialiai iš paskos sekiau, kad paklausyti."
Dulka kažkur mano gido sertifikatas.