Ryte skubu  į autubosų sustojimą. Skubėti iki jo 1 minutė, nedaugiau. Autobusas Nr. 42 9:19 pagal grafiką. Pagal mano laikrodį dažniausiai 9:16. Paskui negreitai. Matau, stovi. Skubu. Nuvažiuos iš po nosies, nesmagus jausmas. O yra tokia vairuotojų kategorija, kuriems neduok pavalgyt, duok nuvažiuoti matant, kad žmogus skuba, prakaituoja, dūsta judėjimo džiaugsmą pamiršęs. Vieną kartą net uždarė duris ir nuvažiavo man padėjus koją ant laiptelio. Vos spėjau ištraukti. Ir žinai - jei bjaurus, nuvažiuoja, nesisveikina, nesišypso ir susiraukęs - lenkas. Ir nieko čia nepaprieštarausi.
Skubu. Įlipu. Atkišu paruoštą nuolatinį. O jis, vargšelis, galvą ant vairo padėjęs. Pakelia galvą, pažiūri į nuolatinį ir atgal ant patogaus vairo.
Galvoju, ar saugu su tokiu miegančiu vairuotoju važiout? Bet kitas autikas negreitai.
Nieko. Gyva.
Nors aš nevažinėju tuo pačiu maršrutu kasdieną, bes vis tiek jau atpažįstu žmones laukiančius ir važiuojančius kartu.
Buvo toks žmogus, žydrais trumpais plaukais, išraiškingai išpešiotais antakiais, kelnytėm žemiau kelių ir kojinėm su Britanijos vėliava. Aš ir taip ir kitaip - vis tiek nuobodu autobuso laukti - bičas ar mergina? Na, krūtinės iškylumų nesimato, bet gal liesa ir švarkas dengia... Kai nusidažė plaukus juodai, ne, kai paprašė uždaryti langą, tada tapo aišku, kad vyriškos giminės žmogus. Arba šalia.
O yra mergina, tikrai mergina, visiškai, kuri visada įlipa kažką valgydama - blynelis rankoj, pilna burna, arba skrudinta duona, arba sumuštinis. Niekada nemačiau be maisto. Bet liekna. Lai valgo.
O dar yra mergina juodais plaukais ir žaliom lūpom. Ir ne tik ji. Dažosi, pudruojasi, purškiasi dezodorantais, kurie dvokia labai. Tašėje kalnas kosmetikos, daugiau, nei aš turiu. Ir viskas autobusui judant.
O dar yra čia vietinė išprotėjus moteriškė. Ilgais jodais, žilstelėjusiais plaukais. Tamsaus gymio. Apsirengus keistai - trys ilgi sijonai virš džinsų. Sportbačiai nutrinti, keistos striukės irgi ne po vieną. Bet nesmirdi. Higiena yra. Ir keliauja ji su 8 lagaminais ir dar 4 meišais. Du perneša 10 metrų į priekį, tada atgal ir kitus. Ir taip keliauja. Pirmyn atgal pirmyn. Daug kartų mačiau bibliotekoje (vajezusmarja vėl laiku negrąžinau knygų). Ten ji miega. Savo lagaminų saugoma. Arba sėdi ant šaligatvio ir rūšiuoja popierius. Daug popierių. Labai daug. Turbūt visi 8 lagaminai.
Sako, ji buvo dėstytoja universitete. Bet pakriko. Ir dabar gelbėja žmoniją. Tiesą neša į mases.
O šiaip tai užknisa labai daug žmonių, kai ji bando savo 8 lagaminus ir 4 maišus įnešti į pilnai prigrūstą autobusą. Daugelis vairuotojų jos net nepriima. Tada ji garsiai keikiasi. O kai kurie padeda.
Vieną kartą važiavau  ir ji skleidė tiesą dalindama popierius. Paėmiau ir aš. Visaip kreivai sumaketuotos ir atšviestos iškarpos iš velniai žino kur. Kad mus valdo masonai, kad demokratijos nėra, kad turtingi valdo neturtingus ir priima sau patogius įstatymus. Žodžiu, tikra tiesa. Tik niekas jos neklauso.