Ir sėdi ji priešais mane. Žiūri. Laukia. Kad aš imčiau pokalbį į savo rankas. Kad vesčiau ją. Kinietė su rudu golfuku. Jauna, o gal ir nelabai, jie nesiraukšlėja. Aš tyliu, žiūriu, laukiu, ką ji darys. Pauzė per ilga. Ji sėdi priešais mane. Sako - aš pirmą kartą bare. Ir žiūri su baime į prieš ją pastatytą braškinio alaus stiklinę.
Stalas pailgas. Bare triukšmas. Su kitu stalo galu nesusikalbėsi. Galiu kalbėti su kaimyne iš kairės - korejiete su labai prasta anglų kalba. Ji sako - aaaaa, jėėėė, aaaaa, jes jes... O paskui išaiškėja, kad nieko ji nesuprato.
Atisuku dar kartą į rudą golfuką, baimės ir paklusnumo išraišką.
- Koks tavo hobis? - klausiu.
- Žiūrėti komedijas.
Va. Pasikalbėjom. Logiškas žingsnis būtų paklausti, kokia tavo mėgstamiausia komedija? Bet man neįdomu. Visai visai.
Ne, rudas golfas čia visai ne prie ko. Aš pati turiu. Net gi dar rudesnį.
Bare šeštadienio vakaras. Triukšmas. Geras triukšmas. Draugiškas. Palubėje apsilupinėjusios sienos. Virš galvos dunda traukiniai - baras po geležinkelio tiltu. Ir braškiu ar vyšnių alus čia skanus. Kitur ne. O kai šilta galima sėdėti balkone, žiūrėti į kanalą, judrią gatvę ir Hiltono viešbutį.
Ne. Negėrė ji braškinio alaus, kurį jai nupirko mano draugas rusas/nensi Jeiko. Pakėlė, priglaudė prie lūpų. Ir pastatė atgal. Nusišypsojo. Gerai, sako.
Aš irgi mėgstu  žiūrėti komedijas. Bet tai ne hobis.