2012 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis


Ho ho ho, visiems.
Ho ho ho.
Praėjo pusė reikalo, liko kita "kur švęsi?" dalis.
Mizantropai ir prijaučiantys bando ignoruoti šitą didžiausią metų išbandymą.
Vaizduojame normalius, draugiškus, kupinus kalėdinio džiaugsmo piliečius. Ir beveik sekasi.
Kad išveng  (Pradėti sakinį "kad" - prastas stilius)
Vengdama konfuziško pašnekovų gluminimo meluoju - švenčiau Kalėdas. Taip paprasčiau. Dar sumurmu kažką, kad aš techniškai stačiatikė, mano Kalėdos vėliau.
Praslystu.
Pilnatis neduoda miegoti. (Sunku mums, psichams.)
Didžiausia pasaulio paslaptis - kaip ta pati lova, ta pati pagalvė gali būti ir kančios guoliu, ir dnagiška palaima.  Tokią naktį neįmanoma rasti patogios vietos, kur neapsiversi nesiguli vienoj pozoj ilgiau 2 sekundžių, karšta ir šalta tuo pačiu metu, o pagalvė inkvizitoriaus svajonė. Ryte - patogu visur, negaliu atsiplėšti..
Atisesėdu, atitraukiu užuolaidą - poetų kalba - apvaliaveidė pilnatis įsipainiojo tujos (?) viršūnėje. Gana vangogiška naktis. Mano akligatvyje nemiega dar 2 langai.
Bandau medituoti. Susikoncentruoju į nosies galiuką ir skaičiuoju įkvėpimus. Nosis ima nepakenčiamai niežtieti. Pasikasau. Susikoncentruoju į kaktą, ima niežtėti viskas.
Galvoju - nesitiki, kad dar vieni metai praėjo.
Nesitiki visai.
Greitai.
Mintyse peržiūriu nuo pat pradžios.
Daug visko buvo.
Geri metai.
Ne, nenuverčiau kalnų. Neapvažiavau aplink pasaulį. Neaimėjau aukso medalių.
Bet visko buvo daug ir gerai.
Sutikau daug įdomių, gerų žmonių. Daktarų ir skvoterių, direktorių ir poetų, šokėjų ir virėjų.
Prisijaukinau Mančesterį.