2012 m. gruodžio 28 d., penktadienis


Mano labai geroje gatvėje kasdieną stovi bename rumunė ir pardavinėja žurnalą. Čia tokia bedarbių užimtumo forma. Stovi ji kasdieną. Nesvarbu koks oras. Stovi. Lyja. Stovi. Vėjas pučia. Stovi. Jeigu snigtų. Stovėtų. Bet nesninga.
Aš vis norėjau nupirkti tą žurnalą. Bet vis kažkaip taip va kaip visada.
Einu namo. Stovi jinai. Ir "meRRRykRRRistas" sako.  Prieinu. Kiek kainuoja žurnalas? Kalba ji savo kalba. Atskiri angliški žodžiai sujungti į nesuprantamą konstrukciją. Rodo 3 svarai. Daviau 10. Kalėdos.
Dabar pamačiusi mane ji šaukia "HHHHHapyniūjėRRR!". O jei sutinka prie pėsčiųjų perėjos - glosto nugarą ir šneka savo kalba apie tai, kad aš gera ir graži.
To žurnalo aš neskaičiau. Šiandien ryte ji man rodo naują - su Džeimiu Oliveriu ant viršelio. Bet sako - ne dabar, ne šiandien, čia naujas, bus ir po naujų metų. 
Kaimynas sakė, kad jinai jį būčiuoja, kai jis duoda pinigų. Manes nebučiavo, bet nesijaučiu dėl to nuskriausta.
Girdėjau, kad ji turi neįgalų sūnų, gyvena skylėj ir lendlordas ją skriaudžia. Dar tikriausiai ir koks blogietis reketuoja.
Klientė sako - ir aš jai kiekvieną savaitę duodu. Bet žinai - pas ją burnoj auksiniai dantys...
Kaip suprantu, jai daug kas duoda. Už atkaklų stovėjimą.
Bet koks skirtumas.
Ji stovi.