2012 m. gruodžio 19 d., trečiadienis


Vakar negalėjau užmigti iki 5 ryto.
Gerai, kad paskelbiau ilsėjimąsi iki pilno pasveikimo. Todėl galėjau parpti iki 1 popiet.
(Ar labai vaizdingi mano "tad" ir "popiet"? Stengiuosi turtinti savo kalbą. Kad svetimoj šalelėj, užjūrio krantely nenuskurstų. Nors jau jo, prasidėjo "paimti autobusą" ir "ant trečiadienio")
O nemiegojau, nes perskaičiau baisų dalyką ir labai smarkiai verkiau. Raudojau iš visos dūšios. O paskui negalėjau užmigti. Net išgėriau raminančių tabletikių iš apynių, valerijonų ir gencijonų, kaip sako google translator. Normaliems žmonėms dozė 2. Bet aš realistė ir įvartinusi situaciją įkaliau 6. Bet kaip ir reikėjo tikėtis, nieko jos nepadėjo. Daugiau negėriau pabūgusi (irgi turtingas meninės išraiškos žodis) pašalinių poveikių viduriavimo formoje. Bo taip būna perdozavus vitamino C. O kas galėtų pagalvoti, visada maniau, kad perteklius išsisisioja.
Galima aš dabar nepasakosiu dėl ko verkiau. Nes tada vėl įsiverksiu ir nemiegosiu iki 5 ryto, o tai labai neparanku (! įvartinkit žodį), nes trikdo dienotvarkę.
Suprantu, kad ašaromis vargu bau (!!!) kam bepadėsi.
Todėl užpildžiau paraišką savonariauti organizacijoje, padedančioje pabėgeliams, prašantiems prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje.
Vakar verkiau ne dėl pabėgelių. Dėl jų irgi esu verkus. Dėl šautuvais prievartaujamų Kongo moterų ir kastruojamų vyrų ... ir kitų pasaulio baisybių neteisybių.
Negaliu pasakyti, kad verkti man patinka, bet nesu netjaučiantis kelmas su baziniais poreikiai (kas gal būtų ir lengviau). Gamtos užgaida, gimiau emocianalia moteriške su aukšta empatija, aktyviais ašarų latakais ir kitais neracionaliais priedais.
Todėl - nes verkti man nepatinka - reikia empatiją nukreipti naudinga vaga. Ir nesigraudinti, kad negaliu pakeisti pasaulio, o padėti ten, kur galiu padėti.