2013 m. sausio 17 d., ketvirtadienis


Sako, šventoj knygoj liepta, duoną kasdieninę prakaitu savu uždirbti.
Užsidirbu teramisu kasdieninį prakaitu savo.
Teisingai gyvenu.
Bet kaifas kur?
Tris dienas tik dirbu kaip angliakasys.
Šiandien jau neužteko jėgų pareiti namo. Pusiaukėlej atsisėdau ant šalto metalinio suolo su apvaliom mažom skylutėm ir laukiau autobuso. Skylutės nešildė visai. 10 minučių sėdėjau. Stotelės kūrėjai nekančia senų žmonių, neščių moterų ir nuvarytų arklių.
Sąmonė nulemia būtį, būtis nulemia sąmonę.
Kaip taip nusilemiau 11 valandų darbo?
Žinote, jei aš suvaldau ir sukišu į lovas 4 berniukus - dar yra parako.
Berniukus - tiesiogine prasme. 4 vienetus vaikų.
O ne tai, ką jūs pagalvojot.
Sėdint ant šaltų skylučių kyla šiltos mintys.
Tik - kur reikės dėti lavonus?