2013 m. kovo 5 d., antradienis


Mano kantrybės užtenka 3 dienom. Šiaip ne taip. Sunkiai sunkiai.
Vaizduoju, kad viskas gerai. Stengiuos nematyt ir neužuost.
Bet ilgiau trijų dienų neištveriu.
Tada prasideda riksmai.
Ne, anksčiau aš netikėjau rėkimo galia.
Juk mes civilizuoti žmonės. Sąmoningi. Pagarba, supratimas...
O riksmai-klyksmai - žema. Netgi asocialu.
Tačiau su šitais liurbiais supratau - būna žmonių, su kuriais kitaip neįmanoma.
Kitaip nesupranta.
Jei paprašai normaliai, draugiškai - nieko nebus.
Reikia rėkti ir keiktis, ir trenkti durim.
Tada stebuklas įvyksta.
Bet neįlgam.
Tik trim dienom.
Kaip čia gražiai papasakoti, nesigilinant į šlykščias smulkmenas?
Pvz. Krisas. Dienų dienom sėdi ir žaidžia nykštukus arba geležinkelius. Įsikraustęs sakė, kad vertėjas. Aha. O aš Grybauskaitė. Sėdi visą dieną, kerpyja. Bent jau kojines megztų ar rūpintojėlius drožinėtų. Būtų nors kokia nauda žmonijai. O dabar gyvena iš pašalpų ir pūdo savo jaunas dienas.
Ir mėgsta labai pošlus juokelius, šokiravimo tikslais. Ir šypsosi, stebi, kokį įspūdį padaro. Kaip darželinukas, išmokęs žodį "šūdas" ar "bybys".
Ir turi jis šiokią tokią augmeniją ant veido. Kurią laikas nuo laiko trumpina. Vonioj priešais veidrodį. Ir nutrumpinta augmenija byra ant kriauklės. Labai neestetiškai byra. Toks natiurmortas man sukelia stemplės spazmus. Nueinu, sutrukdau jo geležinkelio tiesimo darbus, nuvalyk, sakau. Man jau atsibodo tavo veido augmeniją valyti. Šypsosi, rytoj, sako. Išeidama pakabinu raštelį palei veidrodį. Su stebuklingais žodžiais "please" ir "thank you". Grįžtu po 2 dienų - tas pats. Jis sėdi toj pačioj vietoj ant sofkutės, lygiai taip pat susikūprinęs ir žaidžia tą patį geležinkelį. Šeriai guli, kur ir buvę. Tu man žadėjai, sakau, nuvalyti. Nematau aš šerių, ten švaru. Ir šypsosi, taip silpnaprotiškai.
Parėkiau. Taip, kad visas namas girdėtų. Trenkiau durim. Po pusvalandžio buvo nuvalyta.
Magija.
Džo plauna indus kartą į savaitę. O savaitgaliais pas jį ateina draugai. Ir jis kepa vištas, verda troškinius... Draugai išeina, lėkštės, puodais, skardos lieka. Kalbėjom apie tai kelis kartus. Neveikia. Ar čia namai ar shithole klausiu?
Į ką jis atsakė, tu neturi teisės priekaištauti, tu ne mūsų mama. Ačiū dievui, sakau.
Įsižeidė.
Parėkiau.
Kitą dieną virtuvėj tvarka.
Veikia.
Nors ir neilgam.
Man toks gyvenimo ritmas netinka ir nepatinka. Nenoriu aš būti žiežula.
Ieškau su drauge buto. Dviese. Kad be visokių tokių nereikalingų kaimynų.
Tik sunkumas tame, kad Mančesteryje mažai butų. Daugiausia namai. Todėl tenka dalintis. O kaimynai - tai loterija, kurioje dažniausiai praloši.
Nėra labai blogai. Jie netriukšmingi. Ramūs. Draugiški. Bet niekam niekam tikę.
Pernai gyvenau su 5 kaimynais. Ne itin tvarkinti, pakankamai triukšmingi. Bet buvo geriau. Nes atmosfera buvo kitokia. Judėjimas. O čia tokia pelkė. Liūnas. Sėdi ir kerpyja... Saulėtą dieną tūno užsitraukę užuolaidas ir įsijungę šviesą. Ir rūko be sustojimo.
Man taip netinka.
Nors va. Įvyko stebuklas. Filas - užsidarėlis tylenis - pirmą kartą parsivedė draugą. Jie gėrė alų, šnekėjo ir Filas netgi šypsojosi. Iki šiol negaliu patikėti.
Stebuklai nutinka.