Yra Mančesteryje toks Cornerhouse. Ten kulturingi žmonės eina kitiems aukštai kultūringiems žmonėms nepretenzingai demonstruoti savo kultūringumo. Ir aš ten užeinu arbatos išgerti ir aukščiau minėto.
Šį kartą jie sugalvojo kultūrą skleisti Lietuviškos Animacijos Retrospektyvos pavidale.
Žodis "retrospektyva" jau savaime sukelia inteligentiškus šiurpuliukus. Yra tokie žodžiai - almanachas, ontologija - jeigu sėdėti ilgai lotoso pozoje vizualizuojant vieną iš šių žodžių trečiosios akies srityje - atsivers tokios čiakros, apie kurių egzistavimą žino tik išniekintų Tibeto vienuolynų sienų tapyba. Visiems kitiems šios sakralinės žinios užvertos. Ir ne be priežasties. Geriau nereikia. O tai netikėtai praregėjus išaugs ant nosies -10 stiklai. Jokių plonintų antirefleksinių plastikų. Tik stori stiklai ir lyrika. Ir pro tuos stiklus skverbsis patackiškai gašlus žvilgnis. Pilvo storis - antrinis požymis. Vis gi tiesiogiai priklauso nuo suvartotų alaus kalorijų.
Ne, ne pagalvokit. Poezija man patinka. Poetai - nelabai.
Atsimenu tokį dėdę. Mano seniai buvusio kavalieriaus dėdė. Gyveno sodyboje. Šunis daugino. Vaikščiojo basas ir poeziją rašė.
Vieną saulėtą dieną deginuosi aš mergaitiškai palei prūdelį. Ir jis ateina basom kojom poezija dalintis. O kojos purvinos. Panagės juodos, nagai auga ir lūžta, kaip gamtos sumanyta. Ir deklamuoja jis eilėraštį. Iš dūšios. Su išraiška. Mano atmingty amžiams išliko viena eilutė "speneliai sukietėja kaip razinos". Rusiškai deklamavo. "Razinos" geriau skamba rusiškai "izium". Bet čia tik kalbinės smulkmenos. Prasmė giliau. Ir žiūri jis į mane. O aš žiūriu į jo juodus nagus. Ir galvoju - čia jo mūzos penkiasdešimtmetės moteriškės razinos? Ir žiūriu į tolį. Ir stengiuos apie nieką konkretaus negalvoti...
Man patinka mirę poetai. Juodai baltose nuotraukose.
Sutikau Kriso draugą. Irgi poetas. Raudono veido. Kojų nagai paslėpti batuose. Bet kyla įtarimas, kad nelabai švarūs. Pabėgau.
Todėl geriau nenerti stačia galva į ontologijas ir almanachus. Razinos - tik pyragų pavidale.
Grįžtant prie retrospektyvos.
"Miško gyventojų Kalėdos" 1913 m. Šimtas metų filmukui. Ir, tiesą pasakius, jis buvo geriausias.

Daug filmukų buvo labai negatyvūs. Gal tak, kad būti ne popsu reikia būti negatyviu? Nežinau. Bet ir art house filmai dažniausiai tokie.

Draugė anglė, studijuonati urbanistiką, pažiūrėjusi  "Metamorfozes" konstatavo - va kaip žmones veikia šiuolaikinė architektūra.Reikia daugiau ervės.
Aišku, neapieita be "Baubo". Kaip gi be jo.
O man antras mėgstamiausias A. Janausko "Trumpas sujungimas".
Aišku, negali nepatikti Rasos Jonikaitės "Uodega".

Liko nevisai suprastas Urtės Budinaitės "Nepriklausomybės diena". Visiems kilo klausimas - o prie ko čia žmogeliukas iš "Monopolijos"? Ir kuo baigėsi?

Nepriklausomybės diena / Independence day from Urte Budinaite on Vimeo.


Lietuviškosios animacijos retrospektyva man sukėlė dvejopus jausmus. Iš vienos pusės - yra ką kitiems parodyt ir pliusą užsiėti - va mes, lietuviai kokie, animatoriški. Iš kitos pusės - ne meninkas pagalvotų - o kokios narkotikus jie vartojo? Pavyzdžiui kurdami "Kaktuso paslaptis" (Dir. Valentas Aškinis) ar "Medis" (Dir. Nijolė Valadkevičiūtė).
Kirbėjo noras šito paklausti. Bet lietuviškai kukliai pasišalinau arbatos gerti.