Ačiū atsakiusiems į mano klausimą. Ačiū už gerus žodžius.
Man labai malonu, kad jus "veža". Stengsiuos vežti toliau.
Yra toks rusų rašytojas Sergejus Dovlatovas. Aš jį skaičiau seniai, prieš kokius 10 metų. Ir beveik nieko neatsimenu. Tik tai, kad jis labai gerai rašė. Istorijas iš savo gyvenimo. Kaip dirbo kalėjime prižiūrėtoju, jei neklystu ir draustinyje, paskui emigravo į Niu-Jorką ir rašė apie tarybinių imigrnatų gyvenimą. Ir kažkodėl iš visos jo kūrybos mano išsiblaškiusioje atminty išliko vienas apsakymas. Žiūrovų salė. Teatras, o gal koncertas. Arba kinas. Neatsimenu. Ir dviejų tetulių dialogas. Viena kepa ant aliejaus, o kita ant sviesto. Ir kaip pridera gerom namų šeimininkėm kiekviena tiki, kad jos kepimo būdas yra šventas. Ir bando viena kitą atvesti į doros kelią. Spektaklis ar koncertas vyksta. Moteriškės jo fone ginčyjasi. Ir staiga viskas nutyla, pauzė. Ir ant visos salės aistringa tutulė pareiškia "o aš kepu ant sviesto!". Nuostabus apsakymas. Ir ne baisiai juokingas. Ir situacija banali. Bet Dovlatovas moka rašyti. Gerai.
Kaip dainavo Okudžava - mano kitas didžiai mylimas ūsuotas dėdė su gitara ir gergžiančiu balsu - Kiekvienas rašo, kaip jis girdi; kiekvienas girdi, kaip jis kvėpuoja. Kaip jis kvėpuoja, taip ir rašo, nesistengdamas įtikt.
Va.
Dažnai man sako "rašyk sau". Kartais ir aš kartoju - ai, rašau, visų pirma, sau.
O dabar susimąsčiau. Aš dažnai tai darau. Jūs nepagalvokit.
Net jei aš minėjau, kad rašau blogą visų pirma sau - tai juk netiesa. Jei rašyčiau sau - tai ant popieriuko. O popieriuką sunaikinčiau plėšymo būdu. Arba paslėpčiau po lova. Arbe užkasčiau kryžkelėje per pilnatį. Arba rašyičiau grafomanijas Worde. O parašiusi paspausčiau "delete".  Bet ne, nerašyčiau viešoje interneto vietoje. Kur kiekvienas lietuviakalbis dykinėtojas gali užklysti. Ir skaityti.
Taip juk?
Visi kas rašo blogus daro tai ne visai sau.
Dauguma žmogiškų veiklų yra socialios. Mes juk esame bandos gyventojai. Kaip pingvinai. Tik ne tokie gražūs.
Ir labai labai daug ką mes daro dėl kitų. Ir dėl savęs.
Dėl savęs per kitus.
Tikslas - pakelti savo statusą bandoje, darant įspūdį kitiems.
Pasistatyti didelį lizdą. Kad visi pingvinai matytų - o koks didelis lizdas, koks šaunuolis pingvinas, mes jį gerbiame. Ir pingvinas su dideliu lizdu labai patenkintas - jo lizdas padarė įspūdį. Ar didelis lizdas dėl savęs? Sau užtektų ir mažesnio.
Moteriškės mėgsta dievagotis, kad jos puošiasi ir dažosi dėl savęs. Nesu tikra, koks jų procentas puošiasi ir dažosi būdamos vienos namie, žinodamos, kad niekas neateis, net santechnikas.
Todėl negaliu sakyti, kad rašau dėl savęs. Aš tiesiog toks mažas storas pingvinas, kuris bando pasistatyti gražų lizdą. Kad kiti dideli ir stori pingvinai pakraipytų galvą ir sakytų - nu nieko nieko.
Kaip kvėpuoju, taip ir rašau.