Aš supratau, kodėl aš taip raudojau dėl wordpresso išsidirbinėjimų - man nosyje išaugo pūslelinė. O jos klastingas augimas sukelia paaštrintą nelaimingumo jausmą.
Aišku, wordpresso nenoras daryti tai, ko man reikia - pakankamai svari priežąstis nubraukti dosnią moterišką ašarą, tačiau vis gi ne tiek, kad jaustis taip visai visai.
Išreiškiu didelę begalinę padėką Dainiui - kuris ištiesė pagalbos ranką.
Vis dėl to internetas geras dalykas. Atmetus feisbuko kačiukus ir niekaip su tavo gyvenimu nesusijusias pasaulio naujienas - lieka žmogiškas faktorius. Bobutės kalbančios apie žmonių susvetimėjimą - va jums klasikinė špyga - internetas suveda žmones ten, kur jiems reikia susivesti.
Apskritai, labai didelė mano įvairaus plauko prietelių dalis yra iš interneto. Ką be jo reiktų daryti? Kaip žmonės ieškojo anksčiau bendraminčių? Eiti į kultūros namus ar profsajungų rūmus? Ar klijuoti ant stulpo skelbimus - noriu išmokti vokiečių kalbą, eiti į žygius, kartu daryto parodas, intymo nesiūlyti?
Vokietys turi kortelę, su kuria filmai nemokamai. Šį kart Behind the Candelabra - salėje iš sąlyginio jaunimo mes (tie, kam iki 40), kiti garbaus pensijinio amžiaus atstovai. Filmas apie gėjus. Pagal tikrą istoriją. Maiklas Duglsas su pasimėgavimu vaidina seną eltondžoninį gėjų žvaigždę Liberači. Man patiko. Pensininkams irgi. Bet gal geriau žiūrėti be senelių.

Reiktų toliau krapštyti wordpressą. Savaitė labai greitai praeina. O šiandien einu į Didsburio menų festivalį. Nemokami koncertai ir meno dirbtuvės. Ir netgi nelyja.
Labai pavydžiu organizuotiems žmonėms. Tiems, kuriems planas yra švenčiau už dešimt dievo įsakymų. Mano planai savo dienas baigia užmaršty po stalu. Organizuoti žmonės - aš jums viešai pavydžiu. Bet vis tiek einu į menų festivalį.