2013 m. liepos 16 d., antradienis


Grįžo namo smirdukas Džo. Džo kambarys šalia mano ir jo rūkalai nelegaliai migruoja pro durų plyšius ir langus į mano demokratinę respubliką. O jis dar kartais nelabai prausiasi. Ir skaito, kad gyvenimas per trumpas dažnai keisti patalynę. Na va toks tas mūsų Džo. Kas labiausiai šiame reikale mane stebina, kad vis gi atsiranda mergaičių, kurios sutinka ištirpti kartu su juo meilės naktyje ir muskusiniai kvapai jų neatbaido. Kol tokios mergaitės atsiranda - Džo šventai tiki savo nežabotu seksualumu.
Iki kelionės į Londoną aš labai piktinausi ir keiksmojau likimą už tokią kaimimystę.
Londone apsistojau pas draugę. Simpatiškas namas - erdvi moderni virtuvė. Didelis sodas. Visas namas gerokai erdvesnis už mano, šviesus, šviežiai suremontuotas. Jaukus valgomasis, svetainė. O, galvoju, kaip miela.
Tada pamačiau, kas per tvarka.
Indus galima naudoti tik savo. Pavalgius, lėkštės suplaunamos ir iš karto suslepiamos į spinteles. Niekas nepaliekama ant džiovyklės - nes šeimininkams nepatinka. Net indų plovimo skystis ir kempinytė iš karto  paslėpiami į spintelę. Tvarka - kaip operacinėje.
Gūžtelėjau pečiais - dieagnozė aiški - OCD. Su OCD apsėstais piliečiais gyventi ne pyragai. Nes niekada tvarkos jiems nebus per daug.
O gyvena ji su dviem porom, viena iš jų - namo savininkai. Ne koks kokteilis, turiu pasakyti.
Kaimynė, ta kuri savininkė, vieną vakarą atėjo ir pareiškė, kad mano draugė Monika negali laikyti savo rankšluosčio vonioje. Į ką toji atsakė, pala pala - jūs gi savo rankšluostį ten laikote ir tie kiti laiko. Į ką po gana ilgo gičyjimosi buvo atsakyta - bet tavo rankšluostis didesnis. Nuėjo pamatuoti - 10 cm skirtumas. Gerai, sako, nusipirksiu mažesnį. Na, gerai, sako. Ir šviesų, nes tavo tamsiai žalias. Išsiskiria iš visos vonios...
Kitą dieną pradėjo brazilė daryti šaldytuve tvarką. Neklausdama sugrūdo mano draugės daržoves bet kaip ant jos lentynos. Ir su markeriu surašė vardus - kur kieno. Padalino, kaip tame "atiduok kaukolę" filmuke. Lemanui, Lemanui, Danieliui, Lemanui... O Monikai užteks ir vienos lentynos.
Vaikščiojau aš ten dantis sukandus - nesinori į svetimus konfliktus veltis. Nors tylioji Monika ten nelabai konfliktą ir įžvelgė. Yra tokia žmonių rūšis - visada pateisina kitų bjaurų elgesį.  O bjauriečiai tuo ir naudojasi.
Grįžau namo, apkabinau Krisą. Krisas net neatšoko. Matyt iš baimės jį vargšiuką suparalyžiavo.
Taip. Mano liurbiai labai toli nuo idealių kaimynų. Bet jie tokie žmoniški. Na ir kas, kad trys paršiukai. Bet pas mus net nėra mano/tavo šaldytuvo lentynų. Jie visiškai niekam tikę, bet tokie mieli, tokie jau savo, tokie lepšiukai...
Viskas suprantama palyginimuose.