2013 m. spalio 27 d., sekmadienis



Šiandien tikriausiai pirma diena per beveik metus mano gyvenimo su berniokais, kai aš visą dieną VIENA NAMIE!
Ir žinote ką - man liūdna.
Iš pradžių apsidžiaugiau - jėėė jėėė jėėė! Vienas namuose aš darau, ką noriu. O paskui taip tylu. Taip nyku. Taip tuščia.
Niekas nenervyja.
Netranko durų.
Nekuria savo bumsinčios muzikos.
Neriaugėja.
Nestūbauja.
Nelaksto laiptais.
Nėr kam papriekaištaut ar bent jau pažiūrėti priekaištingai, jei nėra kaip žodžiais suformuluoti priekaišto.
Nėr kam pasakyti, ką daryti.
Ko nedaryti.
Arba daryti kitaip.
Tylu. Nyku. Tuščia.
Džo išvažiavo penktadienį pas tėvus į Velsą.
Krisas iš ryto išėjo pas draugą į "food party", sakė, grįš vėlai. Prisivalgęs.
Filas - tas, kuris beveik ir neegzistuoja - penktadienį vakare atrodė neįprastai laimingas. Vaikščiojo po namus ir švilpavo patenkintas. Jis niekada neatrodo laimingas. Nei patenkintas gyvenimu. Ir niekada nešvilpauja. Tai man pasirodė įtartina. Netgi baugu. O paskui jis dingo. Tik nesakykit, kad jis netikėtai įsimylėjo ir turi romantišką savaitgalį. Filas niekada neįsimylės. Nes įsimylėjimas reikalauja pastangų. Įsimylėjęs žmogus stengiasi padaryti ką nors malonaus savo meilės objektui. Filas niekada nieko nedaro dėl kitų. Aš net neįsivaizduoju jį siūlant sušalusiam svečiui puodelį arbatos. Na. Jis ir svečių niekada neturi.
Tai va. Netgi Filas dingo.
Aš likau viena.
Styvas išėjo pasivaikščioti.
Nors oras bjaurus. Žada audrą.
Aš po truputį ieškausi sau atskiro būsto. Kad gyventi vienai. Be liurbių. Kurie mane vienaip ar kitaip užknisa. Neplautom lėkštėm, išmėtytom gėrimų skardinėm, vyriškos nehigienos kvapais ir t.t.
Bet be jų liūdna.

Grįžo Krisas.
Pavaišino mane "Bounty" batonėliu.
Aptarėm jo food party, jo draugų mažus kačiukus, mūsų aptingųsį katiną ir pornografijos žalą.
Liepiau jam išnešti šiukšles.
Iš karto pasidarė linksmiau.