Mane užpuolė labai piktas virusas. Mirštu jau beveik savaitę. Gerklę skauda kaip po švitrinio popieriaus degustacijos ir viską kitką irgi skauda. Naktį negaliu miegoti.
Daktarėlis pasakė, kad imunitetas nusilpo nuo nėštumo ir carbimazolo, aš dar manau, kad nuo streso dėl mokesčių pildymo ir buto paieškos.
Aimanuoju kaip sužeistas grizlis ir galvoju - aaaaaa, leiskite man numirti.
Bet iš tikrųjų aš noriu pasveikti! Aš noriu gyventi!
Patys pagalvokite - mes, dabar gyvenantys, esame tie, kuriems labai labai pasisekė.
Seniai labai seniai 100 žmonių grupelė paliko Afriką. 100 žmonių - tai labai mažai. Ir jie neturėjo mašinų, ir net dviračių. Jie ėjo pėsčiomis, nugalėdami sunkumus. Su tų laikų medicina, tiksliau, jos nebuvimu. Jie neturėjo net paracetamolio. Bet jie išgyveno, t.y. jų palikuonys. Tie, kuriems pasisekė. Ir paskui tūkstančius metų žmonės įveikė ligas, epidemijas, badą, karus, sausrą ir kaimynus psichopatus. Tie, kurie neįveikė - išnyko kaip dūmas. O mūsų - gyvenančių - probabytės ir prodiedukai nepasidavė ir dauginosi.
Netgi ir dauginimosi aka sekso metu pasiseka tik vienam spermatozoidui iš 250 milijonų iššautųjų apvaisinti kiaušialąstę. Tai tikrai didžiulė sėkmė! O dar kiaušialąstė turi būti sveika. Ir jie kartu turi teisingai dalintis. 70-80% gemalų žūsta pirmomis savaitėmis.
Todėl - gyvybė yra dovana.
Ir kaip banaliai tai beskambėtų - tai tikrai taip.
Vien dėl tų pirmųjų žmonių ėjusių per dykumas ir kalnus, dėl visų įveikusių šaltį, badą ir ligas protėvių - mes turime gyventi ir priimti tai ne kaip kryžių, o kaip laimėjimą visatos loterijoje.
Taip, kad virusėli, aš laimėsiu.