Keistas jausmas. Aš tikrai neturiu apie ką rašyti. Ar nebemoku.
Vis dėl to blogas yra įprotis. Padarai ilgelesnę pauzę - įprotis išsitrina iš smegenų. Jo vietą užima kiti įpročiai. Kiek ten, sako, reikia dienų naujam įpročiui susiformuot - 30, 44? Tikriausiai panašiai ir senam įpročiui ištrinti.
Atsirado įprotis mažesnius pastebėjimus rašyti G+. Apie tai, kad man nuobodu vaikščioti su vežimu parke. Ar apie kaštonus. O atsisėsti ir parašyti ilgesnį tekstą - nebemoku.
Gal čia mamiškas multitaskinimo režimas - nes bet kokiu momentu gali įsijungti Motiejaus triūbos. Taip ir praeina visa diena po mažą atkarpėlę - truputį čia, truputį ten. Ir daug Motiejaus.
Turėti vaiką yra gerai. Labai gerai. O gal turėčiau parašyti - būti mama yra gerai? Dar nesijaučiu "mama". Gal todėl, kad jis dar nevadina manęs mama. O visi kiti nesiskaito.
Pradžioje buvo labai keista, kai tik gimus vaikui visi daktarai ir seselės pradeda tave vadinti "mum". Buvai žmogus kaip žmogus, o dabar - mama. Bet kol Motiejus nepakvies manęs - tol dar kažkaip neištikrųjų.

Atsikraustė naujas kaimynas į butą rusy. Išėjau susivėlusi su rožiniu chalatu gasdinti. Nieko nėra pavojingiau už moterį su rožiniu chalatu. Tikiuos suprato. Netriukšmaut, nerūkyt po langais ir šiaip. Išsigandęs ištraukė parodyt elektroninę cigaretę. Rūkysiu bute. Tyliai.
Paklausė ar man nenuobodu, ar geriu, rūkau, ar noriu jo vakarienės. Į visus klausimus atsakymas - ne.
Pasakė, kad aš graži. Varvančia raudona nosim, susivėlus, su rožiniu chalatu? Och... Kaip sunku būti vyru. Ko tik dėl to testosterono neprikalbėsi.
Pasiskolino šluotą ir druskos.