2014 m. lapkričio 8 d., šeštadienis



Kai vakar, sužinojusi, kad reikiamų dokumentų negausiu kaip tikėjausi, papanikavau, paverkiau, nusiramimau.
Ir va 21 amžiaus žmogaus mąstymas - toks pats kaip ir urvinio. Kai realūs veiksmai negali padėti, nes nuo tavęs niekas daugiau nepriklauso. Kai nežinai ko griebtis - imies maginių ritualų. Uždegiau žvakę. Tikriausia genuose užšifruota ugnies svarba išgyvenimui. Ir kraunuos lagaminą - jei daiktus susikrausiu, tai juk negaliu neišvažiuoti. Suprantu, kad absurdas, bet tai tas pats, kas šokti ritualinį medžioklės šokį aplink laužą - jei sušokai ir įsivaizduoji, kad nudobei mamutą, tai mamutas jau, skaityk, tavo. Jei susikrovei lagaminą - atitinkamai.
Ir parašiau laišką visatai: Brangi Visata, labai prašau padėti man ...., jei viskas išsispręs, pažadu ...... pagarbiai, Ieva Sedova.
Nanotechnologijos nanotechnologijom. Galima išvaryti žmogų iš urvo į miestą, tačiau urvo ir medžioklės šokio iš žmogaus neišvarysi.
Ritualai reikalingi ne dievams, o mums, varganiems žemės kirmeliukams. Bent jau man padeda nusiraminti.
Visatai mano laiškas ir lagaminų krovimo šokis patiko. Gavau dokumentą.
Dabar reikia tęsėti pažadus, kol Visata nepersigalvojo.