Po kelionės į Londoną galiu paprastai atsakyti į mases jaudinantį klausimą - kodėl mamos maitina kūdikius viešoj vietoj ir neprisidengia??? Ekshibiciniautojos tokios.

Atsakymas - todėl, kad nėra kur, todėl, kad dviejų rankų per mažai.

Važiuojant į sostinę traukinys buvo apytuštis, ramiai pamaitinau kelias kartus. Vaikas numigo. Simpl. Nors pati kelionė ne simpl.

Apie Virgin traukinį Mančesteris - Londonas. Važiavau prieš tai keletą kartų, bet kol neturi vežimo su kūdikiu nelabai atkreipį dėmesio į tokius dalykus. Įlipam į vagoną. Važiuoju su vežimu pro duris - ir stop. Praėjimas tarp kėdžių siauras, nepravažiuosi. Vežimui vietos nėra. Tik lentynos lagaminams, į kurias suskleistas vežimas netilptų iš ilgio. O žmonės lipa. Aš pirmyn atgal, kad juos praleisti. Automatinės durys užsidarinėja. Aš kaip stumtraukis nežinau kur dėtis. Palikau vežimą tambure. Kitas sustojimas durys atsidarė aišku iš tos pusės, kur aš pastačiau vežimą.Vėl lipa žmonės su milžiniškais lagaminais irgi nežino, kur juos dėti. Kiti per juos nepraeina, lipas per suverstus lagaminus. Kažkaip sukišo. Ateina bilietų kontrolierius. Kur, sakau, vežimą man kišt? Negalima laikyt tambure, sako, tai avarinis išėjimas, negalima jo užstatyt. Eik į kitą vagoną, į kitą jo galą, ten vieta neįgaliems ir vežimams. Nepravažiuosiu tarp eilių, sakau. O tu kitame sustojime iššok su vežimu ir per lauką prabėk, ir įšok į D vagono tolimesnį galą. Mes E vagone važiavom. Taip ir padariau sustojus Maklsfilde. Gerai, kad važiavau su drauge, ji pabuvo su vaiku. Jei būčiau viena viso šito cirko fiziškai nebūčiau įveikus. Lelius, kruprinė, leliaus tašė, vežimas, durys...

Į priekį važiavau vagone E, atgal C. Vieta vežimams - vagone D. Kiek per visą traukinį tų vietų - tiksliai nežinau, bet mažai. Ir ta vieta ne kažin kas - 2 dideli lagaminai, vežimas ir praktiškai viskas. O Anglijoj senjorai mėgsta elektroskūteriais važinėti, kurie nesusiskleidžia. Jei per vagoną 1 leliaus vežimas ir 1 neįgalaus ar elektroskūteris - viskas, vietos neužtenka. Su lelium dar pusė bėdos, neįgaliam ten ir reikėtų sėdėti.

Traukinio projektotuojai - bevaikiai besmegeniai.

Kelionėj atgal - traukinys pilnas, karšta. Po kiek laiko vaikas pradėjo zirzti, raitytis. Reikia pamaitint. Išsitraukiu savo skarą, apsigaubiu. Vaikas raitosi. Nepamirškim, kad aš turiu 2 rankas. Besiraitančiam vaikui nulaikyti reikia mažiausiai 2 rankų. Traukinys siūbuoja. Viena ranka bandau laikyt vaiką, kita išsitraukti pieno indą iš biustgalterio. Trečia laikyt skarą. Ketvirta pasukt vaiko galvą, nes jis jau rodonas rėkia ir malasi. Skara sau, vaikas sau, pieno indas sau. Karšta. Rėkia. Siūbuoja. Ir tokiu momentu mamai viskas pasidaro vienodai - kas ką galvoja. Ar kas žiūri. Svarbiausia pamaitint vaiką, kad nurimtų. O normalūs žmonės ir nežiūri. Jie įlindę į knygas ir planšetes.

Pagal įstatymą Anglijoje galima maitint krūtim visur, išskyrus golfo laukus. O tai, neduok dieve, pamačius madoną su kūdikių sudrebės rankos ir nepataikys į duobutę. Simpl.

Pamaitinus vaikas nenurimo. Karšta, nesimiega. Nuėjau pasišlaistyti po traukinį. Radau švarų, erdvų, kvepiantį tualetą. Yra vystymo lenta. Atlenkiau. Padėjau ant jos vaiką, kad rankos pailsėtų. Ant lentos yra diržai, vaikui prisegti. Galvoju, kaip gerai, tuoj ir pasisiosiu, kol vaikas guli. Kur tau - lenta atsilenkia tieisiai virš unitazo. Vėl gi - keliaudama viena net negalėčiau į tuliką žmoniškai nueiti.

O pačiame londone maitinau kavinėje, matinau parke ant suoliuko prie Bukinhemo rūmų, viskas paprasta, kai nesiūbuoja ir vietos daug.

Nemaitinantiems krūtim atrodo, kad mieste yra labai daug "nuošalių vietų", kur galima būtų pamaitint kūdikį niekam nebadant akių. Miesto centre nuošalių vietų nėra. kavinės pilnos, parke suoliuką reikia greitai griebti pamačius, kad kiti stojasi. 

Todėl mano požiūris šiuo klausimu paprastas: nepatinka - nežiūrėk.