2014 m. gruodžio 15 d., pirmadienis



Tęsiant nuo mamizmo suskystėjusių smegenų temą, turiu pasakyti, labai nustebau, kai Skirmantas Tumelis mane pridėjo prie šaunios blogerių šutvės. Paskutiniu laiku rašau retai. Paminėsiu dar kartą - mama būt labai smagu, daug lengviau, nei aš tikėjausi, milijoną kartų įdomiau, nei įsivaizdavau, tik aš nemoku perjunginėti bėgių, todėl visa mano energija nukreipta į vaiko bučiavimą. Perskaičius keletą knygų apie kūdikių auginimą, atminty įstrigo kažkurio išmintingo klasiko citata - palaiminti vaikai, užaugę po bučinių lietumi - na ar panašiai, kažkaip - šitą frazę aš pasiemiau, kaip savo pegagogikos kertinį akmenį ir praktikuoju kasdieną. Vaiko bučiavimas - labai atsakingas darbas, todėl negaliu užsiimti jokiais kitais dėmesio ir koncentracijos reikalaujančiais veiklais.
Blogų beveik neskaitau. Iš vis, šiuo metu labai mažai skaitau. Net naujienų neskaitau. Ir blevyzgų neskaitau. Gal turėtų būti gėda. Bet negėda. Seliavi. Skaitalai liks. O vaikas išaugs. Ir nesileis bučiuojamas. Tai va. Tokie prioritetai.
Padrikas mintis ir pastebėjimus dabar dažniau rašau G+, nei bloge.
Tai va. Tai va.
Gerų blogų daug ir jie jau minėti perminėti ir be manęs. Todėl anksčiau aš nieko nenominavau (jėzuskasperžodis), nes kol susiruošdavau - visi jau būdavo vienas kitą apsinomonavę iki ausų. Bet šiemet dėl įvairumo nominuosiu kelis moteriškus blogus. Tai ir man gera proga prisiminti, ką skaitydavau, kol dar nebuvau paskendusi bučiniuose, šypsenose ir sauskelnėse.
Reda, kuri rašo apie šiltus kraštus, be to ji man atsiuntė labai mielą nertą padarėlį, kurio aš gėdingai niekaip nenufotografuoju. Nes planas buvo padaryt vaikui mobilį ir tą padarėlį pakabint ant jo, bet taip mano rankos per kitus darbus iki mobilio ir nedaėjo. Be to, mobilį nėr kur kabinti, nes vaiko lovelė buvo naudojama kaip skalbinių sandėlys, o vaikas miega su manim. Man visada smagu paskaityti apie vietas, kuriose nesu buvusi ir pasvajoti, kad kada nors nuvažiuosiu.
Neringa, kuri rašo nuo jaukios sofos. apie Liuksemburgą ir ne tik. Su daug gražių nuotraukų. Ji irgi dalyvavo mano rankdarbių mainuose, aš rodžiau labai gražią užrašų knygelę, o aš taip norėjau padaryt ką nors irgi labai gražaus, kad pefekcionizmas viską nustelbė - prišokimais nelabai ką gero padarysi. O atsakyti į tokį groži teplepizmu nesinori.
Elė, kuri keliauja ir skleidžia dorą, šiame nusiritusiame pasaulyje. Stipri ir judri moteris. Linkiu jai deimantingo melejonieriaus! ;)
Rasa, rašo apie gyvenimą Olandijoje ir kuria nuostabius meškinus. Geriau patys pažiūrėkit!
Dar yra daugyvė įdomių ir skirtingų blogų. Daug talentingų žmonių, kurie turi ir moka savitai papasakoti.

O Skirmantas nepatingėjo susukti tokius klausimus, kad reikia labai gerai pagalvoti prieš atsakant.

1. Kaip jūs pasiekėt tokį lygį? – Šitą klausimą man retkarčiais užduoda vienas kolega. Jau keletą kartų tą patį buvo uždavęs klausimą. Matyt vis atsakymu nepatenkintas. Gal jūs žinot kaip į jį atsakyti, kad uždavusysis būtų patenkintas atsakymu?
Mes kaip atomai. Kiek energijos turi - tokiame lygyje ir esi. Sukaupi daugiau energijos - peršoki į kitą lygį. Kitame lygyje kitokie žmonės, reikalavimai, išbandymai. Jei netenki energijos - peršoki į žemesnį lygį.
Jei ką aš chemijos niekada nesupratau ir turėjau vienintelį gėdingą 6.

2. Ar ilgai galvojate apie sėkmingai užbaigtą darbą su gerais jo rezultatais? Ką būtent prisimenate? Procesą ar rezultatus?
Tikriausiai abu. Kartias procesas būna skausmingas, o rezultatas geras. Kartais - atvirkščiai. Arba pati  baisiausiai nepatenkinta rezultatu, kad net gėda parodyti, raudonuodama kaip Karlsonas ištrauki - o kiti giria! Ir nevisada žinai, nuo ko tai priklauso. Va. Galvok negalvojus - vis tiek niekada nežinai ar pavyks kitą kartą.

 3.Kada paskutinį kartą galvojote apie save? Tai yra kada paskutinį kartą mąstėte apie tai kodėl pasielgėte vienaip ar kitaip ir kokios to priežastys buvo. Apie ką tai buvo?
Pradedu manyti, kad mūsų smegenai dažnai patys nusprendžia, kaip mums pasielgti. Laisva valia įsijungia retais atvejais. Dažniausiai veikiame pagal pramintus patikrintus  algoritmus. Kaip ne keista, tikimės vis kitokio rezultato.

4. Ar turite svajonę?
Turiu. Nesakysiu, nes labai banali.

5. Kada paskutinį kartą buvote išlipę iš savo patogumo zonos?
Labai seniai nebuvau patogumo zonoje.

6. Kada bus lietuviškų blogų pakilimo banga? Na, kai daugelis soc. tinkluose pasakos: “skaičiau va blogą ir tada..”
O dar nesako? Yra sekamų blogų, va Užkalnį nuolatos visaip linksniuoja. 
Nors jo, kol kas dar nėra labai 

7. Kodėl ir kaip žmonijos civilizacija turėtų išlikti? Arba išnykti?
Visiems būtų geriau, jei išnyktų. Naudos iš mūsų mažai, o žalos - daug. Žmonijos sukurtos vertybės vertingos net ne visiems žmonėms: klasikinė muzika - liūdnai įtariu, tik kokiems 10% žmonių... Nors iš kitos, optimistinės pusės - kol kas mes esame labiausia išsivysčiusi sąmonės forma. Jai atsirasti visatoje reikia daugybės faktorių. Būtų gaila ją prarasti. Todėl - nustokit pirkti nereikalingąchlamą ir rūšiuokit šiukšles!

8. Kas yra pinigai?
Antropologai sako, kad tos dar vis nesusicivilizavusios gentys, gyvenančios kaip rinkėjai-medžiotojai nebaudžia savo vaikų. Jie neturi nuosavybės. Todėl vaikai praktiškai gali pakenkti tik sau ar labai nedaug kitiems. Nori žaist su peiliu - žaisk. Įsipjausi - bus pamoka ir tau, ir kitiems. O kai atsirado visokie ūkiai su morkom ir karvėm, atsirado ką prarast. Ir pradėjo lupti vaikus, statyt į kampą ir tasįti už ausų.
Tai va. Nuosavybė - pinigai - bausmė. Iš ten pat ir nuodėmės ir asmenybės suvaržymas.
Kas kaltas? Tikriausia testosteronas. 


9. Koks jūsų įsivaizdavimas apie Visatos begalybę? Na, pavyzdžiui, ar palaikote stygų hipotezę, ar galbūt multi-Visatų? Kur Dievas?
Manau, dar mokslininkai patys nelabai supranta. Prikurs dar aibes visokių hipotezių. Ir tai yra gerai.
O mąstymas apie visatos begalybę labai padeda atsiriboti nuo savo rūpesčių. Pakeitus mąstelį jie atrodo tokie mažuliukai.
Dievas yra alfa-tėtis. Įsivaizduojamas globėjas, kuris visada su tavim, net kai labai labai blogai. Kai kam tas padeda, matyt.

10. Apibūdink ite savo svajonių robotą(-ę).
Neturiu aš svajonių roboto. Iš paauglystėje skaitytų fantastikos knygų užsifiksavo kažkokių liūdnų, vienišų androidų kolektyvinis portretas. Tokie nevisaižmonės. bet ir ne mašinos. Dėl to labai liūdni. Dar įsimyli žmogų ir nieko gero iš to nesigauna.
Variantas B - Benderis iš Futuramos.


11. Aprašykite įdomiausio filmo ar knygos vaizdinį, kuris jums kilo galvoje skaitant knygą ar žiūrint tą filmą.
Kažkodėl vienas ryškiausių atminty išlikusių vaizdinių - kaip skendo Martinas Idenas ar kitas Londono veikėjas badaudamas šliaužė per mišką. Nors į mėgstamiausių rašytojų dešimtuką Londono nedėčiau. Var ir prieštaravimas.
Kitas - iš kažkurio filmo, kaip moterys blaškosi dujų kameroje, kol numiršta.
Kažkodėl mano vaizdiniai susiję su mirtim. Khm.


Mano klausimų eilė:
1. pasakykit apie save ką nors labai gražaus ir gero.
2. jeigu rytoj atsibustumėte vyru - ką nuveiktumėte, ko nedrįsote būdama moterimi?
3. ką darote, kai panikuojate?
4. paskutinio mėnesio didžiausias pasiekimas, laimėjimas.
5. kokius 7 daiktus įdėtumėte į kapsulę kaip mūsų civilizacijos didžiausius pasiekimus?
6. su kokiu istoriniu personažu norėtumėte pavakarieniauti?
7. vienas sakinys, kurį nusiųstumėte sau 18-metei.
8. nemėgstamiausias kvapas.
9. ar turite blogų įpročių? Jei tai, tai kokie?
10. Jūsų "firminis" patiekalas. :)
11. kaip pradėsite sausio 1 rytą?