2015 m. liepos 13 d., pirmadienis



Gerieji žmonės priminė man, kad aš lyg ir turiu blogą.
Ar karuselė, kuri nesisuka yra karuselė?

Tiesą pasakius, jau buvau nusiteikus blogą visai apleisti, bo leisgyvius arklius reikia pasmaugti plikom rankom.
Kažkur išskaičiau įdomią mintį - kad sėkmingi žmonės užbaigia trečdalį savo planų/idėjų/kaipavadinsinepagadingsi, kitą trečdalį palieką neužbaigę, o likusio trečdalio idėjų net nepradeda.
Apsidairiau į nebaigtų idėjų kalnus dėžėse ant spintos. Atsidusau. Nu, galvoju, reikia išmesti nafig ir tapti sėkmingu žmogum.
Šiaip tai jau, sėkmingas žmogus, kaip ir paprastas žmogus yra mitiniai postmodernistinės visuomenės personažai, kurių niekas nėra sutikęs. Jie gyvena šalia vienaragių, apaštalų ir dorų politikų.
Dar pas mane visa plati virtuvės palangė apstatyta bazilikais. Kurių man nereikia. Kurių mano draugėms irgi nereikia. Tikrai nereikia. Nu gal paimsi vieną vazoną? Ne, tikrai tikrai nereikia. Na pažiūrėk kokie gražūs. Ačiū, ne. Tikrai tikrai.
Pasisėjau visą pakelį bazilikų. Nors man jie yra-nėra širdies neskauda. Vat petražoles ir krapus galiu valgyti šluotom. O bazilikai nu...
Bet kažkur pasamonėje kirbėjo ir nedavė ramybės - reikia pasisėt bazilikų.
Nes kažkada seniai seniai svečiuose pas draugą japoną Kensaku kelis kartus stebėjau, kaip jis lėtai, dėmesingai, su tekančios saulės ramybe ir samurajušku susikaupimu apžiūrinėjo savo baziliko daigus. Ir buvo tame kažkokia aukštesnė prasmė ir išmintis. Daugiau visiškai niekas iš Keno elgesio nepaliko man tokio gilaus įspūdžio kaip bazilikų daigai. Visom prasmėm nėra jis sektinas pavizdys. Bet kad bazilikai yra labai labai svarbu - liko. Gyvendama Maloniosios gatvės žaliojoje trobelėje nusipirkau Kalvarijų turguj baziliko daigų. Mano laimė truko neilgai. Juos nuėdė sraigės. Jos ėdė viską. Net kačių maistą. Susisielojau. Ir tai tik sutvirtino mano įsitikinimą, kad bazilikai tikrai yra labai svarbu. Bėgo metai. Ir štai pavasarį, kai visose parduotuvėse antifrizą pakeičia sėklos ir batutai aš juos prisiminiau. Dosnia ranka prisisėjau. Ir jie visi išdygo. Ir sraigės nenuėdė. Ir aš turėčiau būti laimingiausia pasaulyje bazilikų turėtoja. Ir. Ir. Ir...??? Nei man jų reikia. Nei kam nors iš vis jų reikia.
Va.
Taip ir būna su išsipildžiusiais troškimais.
Gal juos užšaldyt?
Su neužbaigtais projektais bėda ta, kad nuo mažens yra kalama - ką pradėjai, turi užbaigti. Nes Afrikoje vaikai badauja, o tu čia stumdai kopūstus po lėkštę. Ir visiems aišku, kad joks vaikas Afrikoje nepasotės nuo to, kad tu springdamas ryji kopūstų sriubos tirščius. Bet kaltė lieka. Tu asmeniškai kaltas. Nu. Va, tu nenori dėtis kepurės, o kažkur Jungtinėse Valstijose benamis narkomanas šala ant šaligatvio. Logiška. Neužsuki vandnes valydamasis dantis - dykumoje numirė gėlelė. Neužbaigei pradėto darbo - kažkur paprastas ofiso žmogelis įsipjove pirštą su popierium.
Ai.
Jeigu ant įsivaizduojamos xy ašies x yra paprastas žmogus, o y - sėkmingas žmogus, aš esu taškelis maždaug ties 0,025.

O naujienos. Na kokios mūsų naujienos - iš pat ryto Motiejus unitaze paskanadino mašinytę ir mėlyną dramblį.

Jeigu kam reikia bazilikų, tai kreipkites.
Tikrai nereikia bazilikų?


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą