Man kartais atrodo, kad aš esu visatos eksperimentas, kaip nereikia daryti.
Nereikia kramtyti nagų. Ir visata iškišusi iš kvazaro išmintingą šaltos šviesmečių šviesos nutviekstą pirštą (kiek daug sviesto) su dailiai nusmailintu nagu rodo - kramtysi nagus, būsi kaip ieva sedova. Ir Mozė išsitraukęs akmens plokštę paskubomis kala: "Upd. 11. Aš viešpats tavo sakau - nekramtyk nagų savo." Ir visi išsigandę nustoja. Ir visatoje vėl įsivyrauja taika ir harmonija. Į mano pusę šviesmečių šviesos nutviekstas pirštas net nepažiūri, tik numoja - ai... ech... tebunie, sedova, kramtyk... ką jau čia su tavim...
Išmintingas pirštas sulenda atgal į kvazarą snausti iki sekančio futbolo čempionato.
Žinau, normalumo nebūna. Ką aš vadinu normalumu - gebėjimą nekomplikuoti, nekapstyti šiknoj sliekų ir netaisyti to, kas gerai stovi.
Bet kai smegenų pusrutuliai nusileidę į krūtinės lygį ir kliuksi pieno puta, o ant pieno putos plaukia pampersų avinėliai ir barškaliukai - na jus suprantat - nebėr žmogaus. Tą jau jūs pastebėjot.
Normalios moterys turi vyriškius, kurie kasdieną parneša joms po mamutą, pabučiuoja vaiką, paglosto šunį ir katinas galanda nagus į jų gauruotas kojas. O aš pati medžioju mamutus, piešiu medžiokles scenas ant urvo sienos, šoku lietaus šokį ir mokinu Motiejų mamuto medžioklės ypatybių. Mamuto vaidmenį atlieka Styvas - Motiejus iškėlęs rankas su aršiu kovos šūkiu puola Styvo link, tas pamiršęs savo antsvorį, vikriai palenda po kėde, kuri vaizduoja savanos bruzgynus.
Ir štai atsiranda vyriškis. Apžiūri mano urvą, medžioklės scenas palubėj, pasikaso pakaušį ir sako - aš jums duosiu savo pavardę ir daug mamutų.
Čia mano pieno puta susimaišo su pampersais į neestetišką košę, barškaliukai isteriškai muša aliarmą.
Nes jis visas toks iš Afrikos. Ne koks politkorektiškas pusiau-ono-anglas. Jis netgi žino už kurio galo laikyti plaktuką. Ir jokie išlyginti marškiniai, parfumai ir nušveisti batai to nepaslėps.
Ir tada mano smegenys sukliuksi krūtinėje - aš gi tokia visa pažeidžiama, aš gi su vaiku ant rankų, o jeigu tas, o jeigu anas... ir momentaliai pamirštu, kad aš pati moku medžioti mamutus, laikyti plaktuką ir netgi kočėlą ir jokios afrikos nepramuš mano žemaitiškų ir kazokiškų kraujų.
Ir tada mano smegenų ląstelės iš skystos pieniškos būsenos perėjo į kietąją, susigrupiravo karė ar gal vėžlio rikiuote, pasitarė tarpusavyje, pasikuždėjo, nubalsavo ir tarė:
- blem, sedova, ko čia tu dabar pavirtai į manų košę? Pažeidžiamumas nėra silpnumas. Būti pažeidžiama nereiškia būti trapia ir lengvai sulaužoma. Tai nėra potencialios aukos pozicija. Jeigu tu suvoki ir priimi savo pažeidžiamumą kaip vieną iš savo žmogiškos esaties briaunų - tai yra jėgos ir pusiausvyros pozicija. Normalu ir sveika būti pažeidžiama, būtų priešingai, jeigu tu tai neigtum ir ignoruotum. Pažeidžiamumo suvokimas padeda išstatyti savo ribas ir standartus. Na, viską tu pati suprati. Go for it.
Ir tai suvokus man pasidarė ramu. Pampersai ant pieno bangų keterų susilankstė į dailiausio orginamio gulbės. Ties horizontu praskrido drugeliai.
Ir kažkur už storos vakuumo kaldros girdisi kaip kvazare visatos pirštas pats save kramto.


P.S. jeigu ką - aš žinau, kad šviesmetis atstumo matas.