Ata Mohammad

Pievelėje Motiejus susirado daug draugių. Tiesą pasakius, jis į jas net nežiūri, trepsi savo reikalais, laukia pravažiuojančių traukinių. Drauges linksminti tenka man.
Yra dvi keturių metų dvynukės pakistanietės. Kaip du vandens lašai ir aprengtos vienodai. Tokios klasikinės dvynukės kaip iš filmo, kurios visada vaikšto kartu.
Prieina, atsisėda ant žolės priešais. Tyli.
- Mes turim vikšrelį, - sako viena.
Ir parodo susisukusį ant pavytusio pienės lapo žalią vikšrą.
- Jis serga, - tęsia kita.
- Mes juo rūpinames.
- O gal jis tiesiog miega? - siūlau savo versiją..
- Ne, - mano versija nediskutuotinai atmesta.
- Jis serga, - galutinė diagnozė.
- Mes juo rūpinames.
Čia vikšrelis nukrito nuo pavytusio pienės lapo į žolę. Žalio vikšrelio žalioj žolėk nesimato. Mergaitės kantriai bando jo ieškoti ilgas dvidešimt sekundžių.
- Jis pabėgo, - sako viena.
- Einam, rasim kitą.
- Kad turetumėm kuo rūpintis.
Vat tau moteriška psichologija nuo mažų dienų.
Tas noras kažkuo rūpintis užkoduotas genuose.
Berniukai bomborduotų vikšrelį ir visaip kitaip skandintų baloje. Mokslo vystymo tikslai. Progreso juk nesustabdysi.
Sėdėjau ant žolės ir juokinga, ir graudu.
"Šitas pabėgo, einam rasim, kuo rūpintis".