Laukdama traukinio nugirdau pokalbį. Kalba mama su maža dukryte.
Mama: "Tu pirmą kartą keliavai traukiniu, kai tau buvo 5 savaitės."
Dukra: "O kas yra penkios savaitės?"
Mama: "Penkios savaitės - tai penki pirmadieniai, penki antradieniai, penki trečiadieniai, penki ketvirtadieniai, penki penktadieniai, penki šeštadieniai ir penki sekmadieniai. Nuo tada, kai tu gimei."

Šiandien dar vienas pirmadienis. Kažkelintas nuo gimimo.

Pažiūrėjau filmą "Machine Gun Preacher". Nežinau, kaip skambės lietuviškai išverstas pavadinimas. Angliškas nuskambėjo nieko gero nežadančiai. Gavau nemokamą bilietą. Paskaičiau internete atsiliepimus. Baikeris-nusikaltėlis atranda dievą ir padeda vaikams Afrikoje....Keistas siužeto vingis, vienok. Pagalvojau - bus nesąmonė iš serijos "svieto lygintojas daro tvarką". Bet iš godumo "bile nemokamai" (sako ir actas saldus) nuėjau. Nepasigailėjau.
Drąsiai rekomenduoju skirtingo plauko žiūrovams. Tiems, kam patinka kieti bičai darantys tvarką ar tikrais faktais paremtos istorijos (pagrindinis veikėjas Sam Childers - tas baikeris, narkomanas, atradęs dievą - iš tikrųjų Sudane savo lėšomis pastatė našlaičių prieglaudą. Ne žodžiais, o darbais paprastas amerikietiškas bičas Semas Afriką myli).
Pažiūrėkite filmą. Geras. Apie tai, kad gyvenimas gali būti kur kas baisesnis negu Lietuvoje.
O iš tiesų, mano manymu, viskas daug paprasčiau. O gal sudėtingiau. Iš esmės, tai tas pats. Galima gyventi vartojant pasaulį. Galima gyventi stebint pasaulį. Aukščiau eina nežymus ir sunkiai žodžiais nusakomas pokytis nuo to, ką matau į tai, ką suvokiu - kai jauti grožį paprastuose dalykuose, laimę banaliame patyrime. Tame, į ką niekas nekreipia dėmesio.
O dar yra labai paprasti dalykai, kurių neįmanoma padaryti be meilės. Bet kurie pakeičia pasaulį aplinkui.
Ar yra prasme gelbėti keliasdešimt vaikų, kai tūkstančiai miršta? Verta. Jei sugebi padėti bent vienam žmogui - tai jau yra vertinga.
Lietuva daug metų pirmauja savižudybių sąrašuose. Kodėl mes nevertiname gyvybės? Ji vertinga pati savaime. Ne materialūs komforto atributai - daiktai, BMW, iPhonai ir pan. Gyvybė - yra vertingesnė už viską. Gyvybė yra vertingesnė už tautybę, rasę, religiją. Už neapčiuopiamą ir slidžią laimę  Gyvybė vertingesnė už gyvenimo prasmę. Neieškokite jos, o tiesiog gyvenkite.
Saugokite save ir artimuosius.
Brangikite tai, ką turit.

Sam Childers

Apie knygas

Italo Calvino apie knygas:

Knygos, kurių galima ir neskaityti.
Knygos, parašytos bet kam, tik ne skaitymui.
Jau perskaitytos knygos, kurių galima buvo ir neatversti, nes jos priklauso kategorijai perskaitytų dar prieš tai, kai buvo parašytos.
Knygos, kurias tu mielai perskaitytum, jei turėtum keletą gyvenimų, bet gyvenimas, deja, tik vienas.
Knygos, kurias tu nusiteikęs perskaityti, bet prieš tai turi perskaityti kitas knygas.
Per brangios knygos, kurių pirkimą tu atidedi, kol jos neatpigs dvigubai.
Knygos, kurias galėtum iš ko nors pasiskolinti.
Knygos, kurias visi skaitė, todėl galima teigti, kad tu jas irgi skaitei.
Knygos, kurias jau seniai numatei perskaityti.
Knygos, kurias tu nesėkmingai iškojai metų metus.
Knygos apie tai, kuo tu užsiimi dabar.
Knygos, kurias patartina turėti po ranka dėl visa pikto.
Knygos, kurias tu galėtum atidėti, tarkim, iki vasaros.
Knygos, kurių trūksta tavo knygų lentynoje šalia kitų knygų.
Knygos, kurios sukelia tau aštrų ir nelabai paaiškinamą susidomėjimą.
Knygos, perskaitytos senų senovėje; dabar atėjo laikas jas dar kartą perskaityti.

Tu pastoviai vaidinai, kad skaitei šitas knygas: dabar pats metas iš tikrųjų jas perskaityti.

Užduotis slypi ne tik tame, kad pamatyti tai, ko kiti dar nematė - greičiau tame, kad galvoti tai, ko kiti dar negalvojo, apie tai, ką mato visi.

(Erwin Schrödinger)

  

One Thousand Secrets of Wise and Rich Men Revealed, by C.A. Bogardus, 1907

 

 

Gyvenimiškas nuotykis

Reikėjo mano jaunikiui ketvirtadienį iš pat ryto į Linkolną. Sako "važiuojam kartu, ten katedra labai graži, pasivaikščiosi". Paguglinau tą Linkolną. Tikrai įspūdinga katedra stūkso ant kalvos. "Gerai, - sakau, - važiuoju. O kelintą keltis reikės?". "Verslo susitikimas 8:30, miesto centre. Kelio virš 2 valandų. Reiškia išvažiuot reikia apie 6, tai keltis reikia....". Čia mes susimąstėm. Nes labai labai nesinori keltis 5 val. Mąstėm mąstėm ir sumąstėm: kam ryte kankintis ir keltis ankščiau už saulę, o paskui grūstis per rytinius kamščius - geriau iš vakaro ramiai nuvažiuoti ir žmoniškai išsimiegoti viešbutyje.
Pasirodo, dauguma viešbučių Linkolne užimti. Galų gale rezervavom kambarį Holiday Inn. Ideali vieta - univesitetas, kuriame vyks susitikimas, tiesiai priešais, kitoje upės pusėje. Čia pat senamestis ir katedra. Pakilioje nuotaikoje išvykome.
Atvažaivę į Linkolną, pirmu taikymu tiesiai prie katedros. Ką čia beprikalbėsi. Katedra naktį nepaprastai graži. Aš patenkinta, kad atvažiavau. Noriu išsimiegoti ir kitą dieną viską ištyrinėti.

Ateiname į viešbutį apie 11 val. vakaro. Sakome - "užrezervavome kambarį pas jus". O administratorius sako "laisvų kambarių nėra". "Kaip tai taip nėra?" "A va taip  nėra, a nei vieno laisvutėlio kambarėlio". "Hm hm, tai kaip čia taip gavosi?" "Jūs rezervavote per centrine viešbučių sistemą?" "Aha" "Klaida sistemoje, mes duodame kambarį, o jie nemato, ir rezervuoja jį antrą kartą". "Hm hm, tai ką dabar daryti?". "Nesijaundinkite, mielieji, tuoj mes viską išsręsime. Rasiu jums kambarį kitame viešbutyje". "Hm hm, gerai, ką padarysi".
Ir administratorius Tonis skambina į kitą viešbutį. Bet jie irgi neturi laisvų kambarių. Skambina į antrą - nėra. Trečią - tas pats. Ketvirtą, penktą, šeštą. Visi viešbučiai Linkolne užimti. Mat, pasirodo, Linkolne vyksta antikvarinė mugė. Ir antikvarai iš viso svieto gužėte sugužėjo į Linkolną ir užėme visus viešbučius. Ir pagalvok tu man. Nežinojau, kad šiais laikais taip būna - visame mieste nėra nė vieno laisvo kamabrio!
Čia jėgos mane apleido. Prisėdau ant minkštasuolio po kalėdine eglute. Visa fojė kalėdinėmis girliandomis apvyniota. "Ar ne per anksti Kalėdom pasipuošėt?". "Mes darėme kalėdimio vakarėlio pristatymą, tai pasipuošėm, o darbuotuojas, kuris turi nupuošti susirgo, tai jau nuo rugsėjo pabaigos taip ir liko". Aha, eglutės nupuošimas rimtas darbas, tik atsakingas darbuotuojas gali tai padaryti. Kokiai valytojai tai ne ne,  nekompetetinga.
Tonis perėjo prie užmiesčio viešbučių. Aplink šokinėjo mažesnis darbuotuojas vis kaišiodamas naujus popieriukus su telefonų numeriais. "Sveiki, čia Tonis iš Holiday Inn. Ar turite laisvą kambarį? Aišku, ačiū". Beklausydama šitos frazės užsnūdau ant minkštasuolio po kalėdine eglute.
Tonis apskambino viebučius 5 mylių spinduliu, 10 mylių, 15... Aš pramerkdavau akį, išgirsdavau vis tą patį žodžių rinkinį ir snaudžau toliau. Jau buvo apie pirma valanda nakties. Maži viešbutėliai B&B tipo, aišku nebudi prie telefono visą parą.
Uolusis mažasis darbuotuojas pasiūlė pastatyti sulankstomas lovas konferencijų salėje. "O kur praustis? Dušas?" "Na, iš ryto galėsite pasinaudoti darbuotojų dušu". Kažkaip nesuviliojo šis pasiūlymas.
Tonis skambina toliau. Pagaliau jo veidas nušvinta ir milijoną laimėjusio žmogaus balsu pareiškia "Jums laaaabai pasisekė!". Atrado laisvą kambarį Gainsborough miestelyje. "Ar toli?" "Na... apie 25 mylias nuo čia." "Ir tai jūs vadinate "labai pasisekė"???" Iškankintas Tonis atsiprašinėjo, žadėjo apmokėti kambarį ir t.t.t.t.t.... Kambario paieška užėmė beveik 2 valandas. Jis labai labai norėjo mumis atsikratyti.
Nuvažiavome į tą miesteliūkštį. Pasitiko apsimiegojęs šeimininkas. Aukštas, liesas melancholikas. Išaiškėjo, kad šitas dviejų žvaigždučių viešbučio kambarys kainuoja 20 svarų daugiau, nei viešbutyje Linkolno centre. Ir jie nori pinigų dabar. Ginčijames. Melancholiškas ilgšius pasikviečia savo pozicijų sustiprinimui žmoną - mažą, drūtą, apvalią susivėlusią juodaodę. Abejonių nekelia, kas jų šeimoje dėvi kelnes. Ginčijames. Mes nenorime mokėti už šitą kambarį. Skambiname į Holiday Inn, ginčijames.... Čia jau ne esmė.
Galų gale pasiekiu lovą apie 3 val. nakties. Keltis teko 6:30. Ir važiuoti per kamščius į miestą.
Išvados: užsisakykit viešbučius iš anksto, kol antikvarai neokupavo.
Pasikartosiu: Linkolno katedra nepaprastai graži. Visko ten daug: vitražų, gotikinių skliautų, akmens raižybos, antkapių, ažūrinių kontraforsų, chimerų... viskas kaip priklauso senai gotikinei katedrai.

 

Kai kurie ornamentai man pasirodė šiek tiek nepadorūs. Nors gal viduramžiais simbolių kalba buvo kitokia. 

 

 

Psichologai viską apie visus žino.
Jie net pvz., teigia, kad žmonės atideda iki paskutinės akimirkos darbą, kurį turėjo ir galėjo padaryti jau senų seniausiai - dėl nesekmės baimės. Žmogus taip tarsi apsidraudžia - va jei aš turėčiau daugiau laiko, aš jums tokį šedevrą parodyčiau... bet ot nespėjau.


Va taip va.

Aš nesu įsitikinęs, kad egzistuoju iš tikrųjų. Aš - tai visi rašytojai, kuriuos skaičiau, visi žmonės, kuriuos sutikau, visos moterys, kurias mylėjau ir visi miestai, kuriuose buvau.

(Jorge Luis Borges) 

Turiu savo slaptą žemuogių pievą. Kokie 2-3 krūmai. Bet užtai labai savo ir labai slaptą. Palei pat taką. Ant akmenų tvoros auga samanos, ant samanų - žemuogės. Pačioj matomiausioj vietoj. Vis tiek tie kapitalistai nieko apie žemuoges neišmano. Vaikšto, bėgioja, dviračiais važiuoja pro šalį. Ir net neįtaria koks skanumas nuostabumas čia pat po ranka auga. Taip jiems ir reikia. Man daugiau liks. Jau keletą kartų rinkau savo žemuogių derlių. Gausiausias buvo net 6 uogos. Bet užtai kokios skanios! Pirmą kartą gyvenime valgiau šviežias tikras laukines žemuoges rugsėjį. O vakar nuėjau į savo žemuogyną ir radau 2 saldžias-saldžias kvapnias-kvapnias uogas. Žemuogės spalio mėnesį! Nuo šitos minties jos dar skanesnės. Ir dar žydi.
 

Apie neramias močiutes

Gyveno kartą moteriškė. Vardu Emma Rowena Gatewood. Ūkininko žmona iš Ohajo valstijis, JAV. Gyveno sau ramiai. Užgyveno 11 vaikų, 23 anūkus ir 30 proanūkių.
Ir vieną dieną būdama 68 metų amžiaus perskaitė "National Geographic" žurnale apie sunkų žygeivių taką per Apalačių kalnus, kurio ilgis 3489 kilometrai. Tame straipsnyje buvo parašyta, kad šį sunkų kelią sugebėjo įveikti tik 5 vyrai. Apie moteriškes kalbos net nebuvo. Garbi prosenelė apsiavė Keds sportinius batelius, susirinko kuklią mantą:  kareivišką antklodę, lietpaltį, plastikinę dušo užuolaidą, vaistinėlę, vieną drabužių pamainą ir šiek tiek maisto. Viskas. Ji neturėjo žemėlapio, kompaso, palapinės ar miegmaišio. Net kuprinės. Maitinosi vytinta jautiena, sūriu ir riešutais. Kitą maistą rinko miške. Nė kiek nestebina, kad ji neteko 15 kilogramų, o batų išmiera padidėjo nuo 8C iki 8D. Bet ji įveikė visą maršrutą per 142 dienas, vienu ypu. Po 5 metų ji pakartojo savo pasivaikščiojimą. O paskui dar kartą. Būdama 75 metų.
Mirė 85 metų amžiaus. Sulakusi dar vieno pro-proanūkio.
Va. Tokia istorija.
Išvados:
variantas "A": nėr ko skaityti "National Geographic" ir trainiotis po kalnus. Per 142 dienas kiek kojinių galėjo numegzti!
variantas "B": kai labai nori ir nežinai, kas laukia, tai ir darai, o paskui negi grįši atgal. Be to, gera kartais pailsėti nuo anūkų ramiai kalnuose.

 

Aš pažįstu žmogų,

kuris fotografavo vaizdą, kurį matė

pro kambario langą, kur mylėjosi

o ne moters veidą, kurią ten mylėjo.

/Yehuda Amichai/

  

 

"Mes mėgstame pirkti knygas, nes galvojame, kad perkame laiką joms skaityti."

Warren Zevon  

Labai labai sutinku. 

Paėmiau ir prapuoliau. Palikus tėvynę dainų ir artojų persikrausčiau į baltų avyčių ir pudingo kraštą. Yra tokia sala, plaukioja šalia Europos. Gal esate girdėję - čia gyveno Šerlokas Holmsas, Bitlai ir Beni Hilas.
Ir viskas čia ne kaip pas žmones: važinėja kita gatvės puse. Kelis kartus vos nepalindau po automobilio ratais. Vis tie refleksai. Pažiūriu į kairę, mašina pravažiuoja - smegenys akimirksniu padaro išvadą "kelias laisvas" ir kojos neša pirmyn. O čia iš dešinės bžžžž pralekia mašina. Pavojinga. Bet su refleksais sunku kovoti. Todėl prieš eidama per gatvę tam neskirtoje vietoje ilgai dairausi į visas puses. Dėl viso pikto ir į viršų pažiūriu. Maža ką.

Vietiniai gyventojai nemėgsta rengtis.Ar +10 ar +20 jiems tas pats. Sedova šaliku apsivyniojus apie pirštines svajoja, o tie su šortukais stovi ir mėgaujasi šalto vėjo gūsiais. Tai kas čia iš šiaurės? Jie ar aš?
Kultūrinė pažintis prasidėjo nuo Manchester United komandos sąstato, kriketo taisyklių ir "Chitty Chitty Bang Bang" bei kitų klasikinių filmų peržiūros. Pasirodo, kriketas ir kroketas - visiškai skirtingos sporto šakos.
Ilgai nerašiau blogo, nes per 27 dienas dar nesusidėliojau savo dienotvarkės. Vis kažką veikiu, adaptuojuos, tyrinėju apylinkes. O apylinkės čia labai gražios. Įsimylėjau Peninų kalnus. Netoli namų yra kanalas. Kanale gyvena antys, žąsys ir kiti paukščiai. Nupirkau kažkokių rytietiškų paplotėlių. Atrodė labai apetitingai, o iš tikrųjų visiškai nevalgomi. Ir iš vieno krašto kandau, ir iš kito. Na niekaip nesivalgo. Reikės pabandyti antims sušerti. Tik nežinau ar jos mėgsta prieskonius.
Dar neturiu savo kampo. Visiems turtams išsidėlioti. Tenkinuos okupuodama virtuvės stalą. Labai mielas apvalus ąžuolinis stalas. Mes su juo kažkaip iš karto radom bendrą kalbą. Reikia jam duoti vardą. Bus jis stalas Stanislovas. Aha. Matau, patiko jam vardas. Orus toks. Juk negali ąžuolinis stalas būti Džonas. Netinka.

 Stalas Stanislovas (ant kėdės įduba nuo mano sėdmenų  :)

Atvykus į salą nuėjau į darbo biržą. Anketų kalnas visokių, klausimų prigalvota. Ypač pralinksmino "ar jūs atsivežėte visus savo daiktus?". Chi chi chi. Jei aš atsivežčiau visus savo daiktus - jūsų sala paskestų su visom avytėm. Nedaplauktų avys iki žemyno. Šlapia vilna sunki.
O gal ir nenuskęstų. Tiek visko pakelia - ir mano turtus pakels. Tam reikalui įrenginėja kambarį palėpėje. Būsiu kaip tikras Karlsonas. Jau dvi savaites, kala, grežia, pjauna. Namas apstatytas pastoliais. Metalinių pastolių karkasas primena ortodontinius breketus. Kenčia namas. Nieko, nedaug liko, turėsi naują stogą, o aš naują darbo kambarį.
Tokios mano glaustos naujienos. Trumpai: man čia patinka.