Aš pažįstu žmogų,

kuris fotografavo vaizdą, kurį matė

pro kambario langą, kur mylėjosi

o ne moters veidą, kurią ten mylėjo.

/Yehuda Amichai/

  

 

"Mes mėgstame pirkti knygas, nes galvojame, kad perkame laiką joms skaityti."

Warren Zevon  

Labai labai sutinku. 

Paėmiau ir prapuoliau. Palikus tėvynę dainų ir artojų persikrausčiau į baltų avyčių ir pudingo kraštą. Yra tokia sala, plaukioja šalia Europos. Gal esate girdėję - čia gyveno Šerlokas Holmsas, Bitlai ir Beni Hilas.
Ir viskas čia ne kaip pas žmones: važinėja kita gatvės puse. Kelis kartus vos nepalindau po automobilio ratais. Vis tie refleksai. Pažiūriu į kairę, mašina pravažiuoja - smegenys akimirksniu padaro išvadą "kelias laisvas" ir kojos neša pirmyn. O čia iš dešinės bžžžž pralekia mašina. Pavojinga. Bet su refleksais sunku kovoti. Todėl prieš eidama per gatvę tam neskirtoje vietoje ilgai dairausi į visas puses. Dėl viso pikto ir į viršų pažiūriu. Maža ką.

Vietiniai gyventojai nemėgsta rengtis.Ar +10 ar +20 jiems tas pats. Sedova šaliku apsivyniojus apie pirštines svajoja, o tie su šortukais stovi ir mėgaujasi šalto vėjo gūsiais. Tai kas čia iš šiaurės? Jie ar aš?
Kultūrinė pažintis prasidėjo nuo Manchester United komandos sąstato, kriketo taisyklių ir "Chitty Chitty Bang Bang" bei kitų klasikinių filmų peržiūros. Pasirodo, kriketas ir kroketas - visiškai skirtingos sporto šakos.
Ilgai nerašiau blogo, nes per 27 dienas dar nesusidėliojau savo dienotvarkės. Vis kažką veikiu, adaptuojuos, tyrinėju apylinkes. O apylinkės čia labai gražios. Įsimylėjau Peninų kalnus. Netoli namų yra kanalas. Kanale gyvena antys, žąsys ir kiti paukščiai. Nupirkau kažkokių rytietiškų paplotėlių. Atrodė labai apetitingai, o iš tikrųjų visiškai nevalgomi. Ir iš vieno krašto kandau, ir iš kito. Na niekaip nesivalgo. Reikės pabandyti antims sušerti. Tik nežinau ar jos mėgsta prieskonius.
Dar neturiu savo kampo. Visiems turtams išsidėlioti. Tenkinuos okupuodama virtuvės stalą. Labai mielas apvalus ąžuolinis stalas. Mes su juo kažkaip iš karto radom bendrą kalbą. Reikia jam duoti vardą. Bus jis stalas Stanislovas. Aha. Matau, patiko jam vardas. Orus toks. Juk negali ąžuolinis stalas būti Džonas. Netinka.

 Stalas Stanislovas (ant kėdės įduba nuo mano sėdmenų  :)

Atvykus į salą nuėjau į darbo biržą. Anketų kalnas visokių, klausimų prigalvota. Ypač pralinksmino "ar jūs atsivežėte visus savo daiktus?". Chi chi chi. Jei aš atsivežčiau visus savo daiktus - jūsų sala paskestų su visom avytėm. Nedaplauktų avys iki žemyno. Šlapia vilna sunki.
O gal ir nenuskęstų. Tiek visko pakelia - ir mano turtus pakels. Tam reikalui įrenginėja kambarį palėpėje. Būsiu kaip tikras Karlsonas. Jau dvi savaites, kala, grežia, pjauna. Namas apstatytas pastoliais. Metalinių pastolių karkasas primena ortodontinius breketus. Kenčia namas. Nieko, nedaug liko, turėsi naują stogą, o aš naują darbo kambarį.
Tokios mano glaustos naujienos. Trumpai: man čia patinka.

Šiandien yra būtent taip:

Traukiniai

Gal neokologiška, bet man labai gražu: senai traukiniai su visais priklausainčiais čiuku-čiukais.

 foto: Catherine Chalmers

Kaip sakoma - kiekvieno galvoje savi tarakonai. Ir laksto jie, ir krebžda. O paskui paima ir pasikaria visi vienu metu. Ir tyla.

Da Vinčio kodas

Yra trys žmonių tipai: tie, kurie mato. Tie, kurie mato, kai jiems parodo. Tie, kurie nemato.

Kur dvasia nedirba kartu su ranka, ten nėra meno.

Laikas tęsiasi pakankamai ilgai kiekvienam, kas naudoja jį.

Geležis rūdyja nenaudojama; vanduo netenka savo skaidrumo stovėdamas... taip pat neveiklumas atima proto  galią.

Kur yra rėkimas, nėra tikrojo žinojimo.

/Leonardo da Vinci/

Apie dėžes

O kartais būna, kad atrodo niekas nesigauna. Darai darai - ir rezultate šūds su bruknėm. Ir galvoji - niekam tikus tu, sedova, visiškai.
Šiuo metu man viskas taip ir vyksta. Nes užsiimu daiktų dėliojimu į dėžes. O smegenų centras atsakingas už rūšiavimą ir sisteminimą mano galvoje turbūt net nebuvo numatytas projekte. Pradedu dėlioti daiktus į krūveles "reikia" ir "nereikia". O rezultate gaunasi viena didelė krūva "labai reikia ir negaliu be to gyventi". Ačiū dievui, dar sugebu išrūšiuoti daiktus pagal paskirtį. Gainasi: "drabužiai", "knygos", "indai" ir "visokie labai reikalingi ir vertingi daiktai". "Visokie labai reikalingi ir vertingi daiktai" dar turi poklasę "iš to galima padaryti kažką labai gražaus". O toliau nepasakosiu, nes labai baisu.
Pasirodo mano spintos labai apgaulingos. Kiek jose telpa neįmanoma išmatuoti nei kūbiniais metrais, nei litrais, nei uncijom. Daug. LABAI DAUG. Penkiasdešimt penkių universitetų fizikos profesoriai išprotėtų bandydami pritaikyti kokią nors teoriją ar išvesti formulę mano spintoms aprašyti. 11 išmatavimų ir stygų teorijos neužtektų net vienai lentynai. 127 išmatavimai kaip minimum.
Niekam tikus tu sedova, niekam tikus.
Nors neseniai kažkur netyčia perskaičiau įkvėpiančią mintį. Kad klaidinga galvoti, kad žmogus yra visiškai netalentingas. Tai tik reiškia, kad jis užsiima ne jam skirta veikla. Jei žmogus kažką daro ir gaunasi šūds su bruknėm, reiškia jis tiesiog daro ne savo darbą.
Galima netgi teigti, kad net didžiausias idiotas pasaulyje talentingas. Idiotizmas - jo talentas. Ir kažkur tas talentas reikalingas ir gali būti pritaikytas. Juk ne kiekvienas sugeba būti didžiausiu idiotu pasaulyje.
Aš vadovaujuos nuostata, kad jei žmogus jau atėjo į šį pasaulį - tai jam yra skirta vieta. Kaip sakoma: "Būk savimi, visi kiti vaidmenys jau užimti." Tik, deja, dažnai žmonės nori būti ne savo vietoje. Susikuria žmogus sau klaidingą tikslą, pluša, zuja, spurda, blaškosi - o tikslas kaip neartėja, taip neartėja. Nes tikslas buvo ne jo, ne tikrasis, neatitiko prigimties. O bandymas būti ne savimi, įgyvendinti ne savo norus, siekti ne savo tikslo atveda į aklavietę. Žmogus blaškosi, eikvoja jėgas, o apsėdimas klaidingais tikslais susuka protą, susiaurina matymo lauką, uždengdamas kitas galimybes. Sėkmė lydi tuos, kas eina savo keliu. Tada yra ir jėgų, ir noro. Tada pasieki savo tikslą.
Tačiau praktikoj kartais tenka užsiimti ir ne savo darbais. Bet ir mano spintos ne bedugnės. Kaip nors išrūšiuosiu "labai vertingus ir reikalingus daiktus". Einantis įveikia kelią.

Sapnavau, kad radau kačiuką, miegantį mašinos išmetamajame vamzdyje. Mažas, pilkas, rainas. Ir mes iš karto įsimylėjom. Noriu mažo pilko kačiuko.
Kelios foto ne apie tai.

Mane žavi amžinas žmonių noras skraidyti. Svajojo svajojo. O paskui prikūrė visokių skraidančių griozdų. Įdomu.

 

 

J. D. Salinger

Tame ir yra visa bėda. Tu niekada nerasi vietos, kur yra gražu ir ramu, nes tokios nėra. Tu gali galvoti, kad yra, bet kai tu ten atsidursi, kai nematysi kas nors prasmuks ir parašys "Fuck you" tiesiai tau po nosim.

Man atsibodo tiesiog mėgti žmones. Aš prašau Dievo, kad galėčiau sutikti ką nors, ką aš galėčiau gerbti.

  

Juokinga. Viskas, ką tu turi padaryti, tai pasakyti ką nors, ko niekas nesupranta ir jie padarys praktiškai bet ką, ko tu iš jų nori.

Aš esu paranoikas atvirkščiai. Aš įtariu žmones sąmokslu padaryti mane laimingu.

Žmonės niekada nieko nepastebi.

Sutikau senamiestyje naują padarą. Prašom susipažinti: Sieninis lenktasnapis.