Viena vakara leidosi Saule. Saule jau daug daug metu kas vakara leidosi uz Zemes Krasto. Jai tai buvo iprastas darbas. Riedejo ji sau zemyn ir galvojo, ka reikes valgyt grizus namo. Staiga pamate ant pacio Zemes Krasto sedinti be galo liudna Zmoguti. Zmogutis sedejo nuleides kojas, zemai nulenkes galva ir graudziai verke. Taip verke, kad net visko visko maciusi Saule kruptelejo pajutusi Zmogucio sirdgela. O Saule tikrai daug dalyku mate per daugybe metu kasdiena riededama dangumi. Is aukstai viskas matosi kaip ant delno. Vajezusmarja kai pagalvoji, ko tik Saule nemate.... Bet Zmogucio asaros sugraudino ir visko maciusia Saule ir netgi isgasdino. O kas jei nevilties apimtas Zmogutis nusoks nuo zemes krasto?
Bet ka gi gali Saule padaryti? Kaip padeti? Jai danguje jau like tik kelios minutes.
Saule pagalvojo ir pasistenge pradziuginti Zmoguti tuo, kuo gali. Saule leidosi ypatingai graziai, nudazydama dangu graziausiom saulelydzio spalvom. Ismintingoji Saule besileisdama uz zemes krasto sutiko Zvaigzdes ir Menuli. (Savo senus bendradarbius, jie dirba skirtingom pamainom.) Saule papasakojo jiems apie liudna Zmoguti, kad reikia sulaikyti ji nuo neapgalvoto poelgio.
Ta nakti Menulis ypatingai graziai sviete danguje, Zvaigzdes ypatingai graziai uzsiziebe viena po kitos ir spindejo kaip mazi deimantukai.
Zmogutis susizavejes stebejo nuostabu saulelydi. Kaip vakara keicia naktis. Jis pamirso savo liudnas mintis ir nustojo verkti. Tyliai sedejo jis po ypatingai zvaigzdetu dangumi ir jam sypsojosi Menulis.
Staiga Zmogutis isgirdo zingsnius. Jis labai nustebo. Paprastai niekas nevaiksto nakti prie pat Zemes Krasto. Jis atsisuko. Ir pamate kita Zmoguti.
- Labas, - tari jis.
- Siandien ypatingai grazus dangus. - atsake Zmogutis.
Labai idomus dalykas: kai tik sita istorija baigesi, pro sali pravaziavo fura su ant sono nupiesta didele besisypsancia Saule.
:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą