2010 m. liepos 27 d., antradienis

karaliaus pietūs


O buvo toks dangus.

O paskui lijo. O kad lijo tai lijo. O mano skėtis, aišku, išdavikiškai sulūžo. O ilga suknelė kiaurai permirkus visai sužverėjo, tiksliau, joje prabudo medžioklės instinktai ir ji visaip kaip spendė man spastus ir rezgė mirties kilpas aplink kojas.
O paskui lietus nurimo.
O paskui vėl linojo.
O aš per pievą ir paupiu žingsniavau namo. Kvepėjo ką tik nušienauti dobiliukai. Lengvai krapnojo. O aš turėjau pakelį labai skanių saulėgrąžų. O dar skaniau jas triauškint būtent per lengvą mielą lietutį, smagiai žingsniuojant palei upę, be sulužusio skėčio, bet per karaliaus pietus.
O suknelė greitai išdžiuvo ir vėl buvo smagi ir draugiška.