2010 m. liepos 29 d., ketvirtadienis

šampanas



Niekada anksčiau nebuvau gėrus šampano viena, verandoj, vidury nakties, kai visa gatvė miega. Ant stalo dega žvakė, groja patefono plokštelė - Paganinio koncertas smuikui su orkestru Nr. 4 re minor. Apsigaubiau raštuotu šaliu ir su egzistenciniu hedonizmu gurkšnojau šampaną iš krištolinės taurės. Gal ji ir ne šampanui skirta, bet labai tiko prie visko...
Būna, kad šampanas pats atvažiuoja ir netgi pats atsikemša. (nemeluoju ir nejuokauju). Visko būna mano stebuklų šalyje.
Va šitaip gerti šampaną - be progos - ne per naujus metus, ne per gimtadienį - tiesiog juodą naktį - daug skaniau ir maloniau.
Svirpia žiogai pritardami Paganinio smuikui, tarp ąžuolo ir klevo šakų pro debesis šviečia mėnulis visai kaip vokiečių romantikų paveiksluose. Takeliu barbena ežiukų nagučiai. Gatvė miega.
Net nežinau kiek laiko taip sėdėjau. Palengva išgurkšnojau visą butelį šampano. Pati net nustebau. Stebuklų šalyje išgėrus gėrimo iš buteliuko priklausytų staiga padidėti arba sumažėti. Kol kas nejaučiu jokio poveikio (išskyrus rytinį galvos skausmą). Gal čia lėto veikimo stebuklingas gėrimas.
Pažiūrėsim.