Vakar vakare eidama per Lukiškių aikštę pakėliau akis į viršų - buvo nepaprastai gražus dangus. Žodžiais neperteiksi. Aš sustojau užvertus galvą ir išsižiojus spoksojau į plunksninius debesis. Apsalus nuo dangiškos kūrinyjos grožio. Apėmė tas visasukrečiantis vienovės-amžinybės-savo menkumo-visatos tobulumo jausmas, kuris supurto kiekvieną kūno ląstelę (tą patį jautė Andrėjus Bolkonskis "Kare ir taikoj" gulėdamas sužeistas mūšio lauke po mėlynu dangum). Nors liepose triukšmavo paukščiai, o ant suoliukų repo klausėsi paaugliai - jie irgi buvo viso to dalim.. Net eilėraštį sukūriau ir greitai įsirašiau į telefoną, kad nepamiršti:
Geriu debesis Lukiškių aikštėj
užvertus galvą
akim, dantim ir kojų pirštais.
O naktį beprotiškai žaibavo ir pylė lietus. Irgi visasukrečiančiai. Bet eileraščio ta proga nesukūriau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą