2010 m. rugpjūčio 18 d., trečiadienis

Plepalai


Svarbu ne tik žmogus sako, net ne kaip sako, bet kam jis tai sako, t.y.  koks tikslas. Kas tų žodžių adresatas. Kokį poveikį norima padaryti.

Kartais kalbama atseit pašnekovui, bet iš tiesų žmogus kalba sau. Kad pateisinti ar įtikinti patį save dar ir dar kartą garsiai išsakant savo požiūrį - juk kuo dažniau kartoji, tuo įtikimiau atrodo. Ir galų gale įtiki, kad viskas taip ir yra. Įtikėjai savo deklaracija, ramu, keičiam temą.

Dažnai sakoma viena, bet iš tiesų esmė yra daug toliau. Pati pirminė informacija yra tik priedanga, tie žodžiai kaip paleidimo gaidukas, skatininantis klausytoją veikti vienaip ar kitaip. Iššaukti norimą emociją, mintis, veiksmus -  tarsi nuotoliniu būdu stumtelti tam timkra linkme.

Už saldaus balso, šypsenos ir komplimentų kartais slypi geležinės pirštinės. Nerūpestingas čiauškėjimas iš tiesų gali būti sąmoningu programavimu. O iš šalies užtikrintas nuomomės dėstymas - nepasitikėjimo dangstymas ir saviįtaiga.

Va tokia aš šiokia tokia psichologė.