Apie caraites

Foto: Andre Kertesz

Prisiminiau vieną rusų liaudies pasaką. Apie caraitę Nesmėjaną - kas reiškia Nesijuokianti. Ji sėdėjo ir verkė per dienų dienas. Tėtuką carą tas aišku užkniso, o ką daryt - nežino. Kaip visi karaliai jis ėmėsi traidicinio problemos sprendimo būdo: paskelbti, kad, tas, kuris prajuokins jo dukružėlę gaus pusę karalystės ir prajuokintą dukružėlę, o tak, kas neprajuokins - nieko negaus ir galvos neteks. Dar, iš tiesų, neaišku, kuris variantas patrauklesnis, bet pasakose apie tai negalvoja. Na ir realybėje žmonės ne visada pagalvoja, ar iš tiesų reikia jiems tos karalystės ir princų visokių. Gražu, blizga - norisi -  gauni ir pats tampi Nesmejana. Nes pasirodo su ta karalyste ir princu/princese daugiau vargo nei su 8 arais žemės ir valstybės tarnautoju.

Tai va. Sėdėjo ir verke ta mūsų Nesmėjana. Gal ji netgi turėjo realų prototipą - kokią tai depresija sergančią caraitę. Manot, lengva tais laikais buvo būti caraite? Sėdi visą dieną savo caraitiškoje menėje ir siuvinėji prie balanos, dar į cerkvę nueini pasimelts - ir visos pramogos. Kuri iš mūsų verkt nepradėtų? 

Linksmino ją bernužėliai visaip. Nepralinksmino. Moterims tai turėtų būti suprantama. Yra toks vyrų tipas - linksmintojai. Jie įsivaizduoja, kad tai jų šventa pareiga pralinksminti visus, kurie tuo metu nesijuokia. Jie net mano, kad tai talentas. Aplinkiniai dažniausiai mano priešingai. Toks linksmintojas gali užknisti negyvai savo juokeliais. Jis mano, kad jis yra labai geras, nuoširdus ir šaunus žmogelis ir visi kiti aplink yra mieli žmogeliukai. O mieliems žmogeliukams turi būti visada linksma. Ir jis labai stengiasi. Ir kai jau virš jo galvos pakyla ranka su kirviu ar buitiniu elektros prietaisu, na bent jau su uogienės stiklainiu - jis išpūtęs akis sako "O kodėl tu pyksti? Aš juk tik norėjau tave šiek tiek pralinksminti. Kokia tu pikčiurna!". Teisingai liepė caras - kapot galvas tokiems netikusiems linksmintojams!

Tisliai aš jau tos pasakos nepamenu. Tikrai turėtų būti mano kuklioje bibliotekoje. Paieškosiu prie progos.

Bet kaip ir priklauso pasakoms, atėjo Ivanas-kvailelis ir pralinksmino Nesmėjaną. Kvaileliai pasakose apskritai pajama visas princeses. Apie tai pasamprotausiu kitą kartą. O čia pasaka atėjo prie tipinės visų pasakų pabaigos - vestuvių. Šių dienų pasakoriai ne toli pažengė. Irgi dažniausiai baigiasi vestuvėm. Tik dabar yra paguoda, kad galima išsiskirti. O tada viskas, nuosprendis  - ilgai ir laimingai. Ir niekur nedingsi.

Įdomu, po kiek laiko vedybinio gyvenimo su Ivanu-kvaileliu caraitė Nesmėjana vėl pradėjo verkti?