2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Apie tango


Man tai panašiau į pavasarį. Joks čia ne lapkritis. Gal balandžio pradžia? Gal visi kalendoriai meluoja? Nors balandį gatvės pilnos purvino tirpstančio sniego. Dabar per švaru. Bet vis tiek ne lapkritis.
Vakar buvau akordeono festivalio koncerte. „Cuarteto del Angel“ iš Italijos nuostabiai atliko Astor Piazzola kūrinius. Galima vardinti tokius žodžius kaip "įspūdingai", "neapsakomai", "fantastiškai" ir t.t. Trumpai tariant - gražūs vyrai gražioj aplinkoj gržiai grojo gražią muziką (gal ir gerą girą gėrė). Be abejo, labai patiko.
Norėčiau kada nors išmokti šokti tango. Bet reikia rasti tam reikalui tinkamą partnerį. Nes turiu vaikystės traumą: lankiau pramoginius šokius ir mane pastatė į porą su berniuku, kuriam aš labai patikau, o jis man labai ne. Per pamokas jis spoksodavo į mane apdujusiom akim, tuo pat metu krapštydamas nosį. Aišku, kvėpavimo takus reikia išsivalyti. Bet tai ne pats geriausias būdas užkariauti 9-metės gražuolės širdį. Kiekvieną kartą man reikėjo nugalėti save, kad uždėti ranką jam ant peties. Lėtas valsas man buvo tikra kančia. Pramoginius šokius lankiau neilgai.
Mano dramblio vardas Tango, nes jis pas mane atskrido kai žiūrėjau Oslo parkelyje filmą apie tango - apie žmones, kurie kuria tango. Rašo muziką, kuria tekstus, šoka, seni, jauni - jie gyvena tango. O Tango pas mane gyvena jau 4 metus. Sėdi ant palangės ir žiūri pro langą.
O kokie šešėliai mano kieme ant kaimyninio namo sienos! Ir visą dieną kaičiasi. Tikras šešėlių teatras. Net eiti niekur nereikia.