2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Apie knygas su paveikslėliais

Kurto Vonneguto iliustracija iš knygos "Čempionų pusryčiai" - šiknaskylė
Man patinka knygos su paveikslėliais. Man patinka paveikslėliai. Ir knygos patinka. O knygos su paveikslėliais patinka labiau, nei knygos be paveikslėlių. O labiausiai patinka knygos su autorių pieštais paveikslėliais.
Labiausiai labiausiai patinka Kurto Vonneguto iliustracijos. Ir šiaip Vonnegutas vienas mano mylimiausių rašytojų. Ko gero, reiktų perskaityti iš naujo jo "Skerdyklą Nr.5", "Čempionų pusryčius", "Katės lopšį", "Titano sirenas". Kaip ne keista - savo kuklioje penkių tonų bibliotekoje aš jo neturiu. Pamečiau begyvendama.
Ir Antuano de Sent Egziuperi piešinukai geri. Tik galėtų būti visi nespalvoti. Kaip šitas dramblys smauglyje. Paprastos juodai baltos iliustracijos mažiau atitraukia nuo knygos turinio. Na, ir juodai baltos nuotraukos man patinka labiau, nei spalvotos. Aišku, skonio reikalas. Genialus piešinys! Aš net kažkada tokios tatuiruotės norėjau.
Apie Tuvės Janson muminukų iliustracijas daug kalbėt nereikia.

O kaip gi kaip gi be mano mylimiausios Alisos! Nors ir ne autoriaus iliustracijos, bet Džonas Tenijelas neblogai pasistenge.

Negi šiaip sau aš čia paveiksliukus rodau. Tiesiog, kažkaip pagalvojau - kodėl taip mažai knygų suagusiems su paveiksliukais? Juk suaugę mėgsta paveiksliukus ne mažiau nei vaikai. Suaugę skaito komiksus, žiūrinėja karikatūras. Suaugę mėgsta kiną - judančius paveikslėlius. Mėgsta žurnalus su daug paveiksliukų. Gražiom mašinom, drabužiais, papuošalais ir be abejo - nuogais papais. Ko negali turėti iš tikro - bent jau gali paturėti akimis.
Tai va. Kai man atsibos rašyti blogą - parašysiu knygą su daug paveiksliukų.