Paolo Uccello "Šv. Jurgis ir drakonas" 1456 m., Londono nacionalinė galerijaBežiūrinėdama renesanso meistrų darbus aptikau šį Paolo Učelo paveikslą. Ir štai ką aš apie visą šį reikalą galvoju:
Gyveno kartą Princesė su Drakonu. Gal ir nelabai ilgai, bet tikrai laimingai. Pažiūrėkit į paveikslą - kaip meiliai ji stovi šalia savo draugo. Ant pavadėlio jį laiko. Iš visko sprendžiant - darni pora. Sielos draugai. Aišku - skirtingi, bet priešingybės papildo vienas kitą.
O ir kuri gi princesė būtų nelaiminga su drakonu? Sprendžiant iš haki spalvos - jis buvo kariškis, gal net oro pajėgų karininkas - atkreipkit dėmesį į ženklus ant sparnų. Stiprus, išsilavinęs, energingas, vyriškas. Rūpestingas, išklausantis. Gal kartais šiek tiek impulsyvus - bet taip netgi įdomiau, kad rutinos nebūtų. Ko gero ir tvarkingas, kojinių nemėto. Jei riaugėja - tai ugnimi, gražu. Jei Princesei antakiai apsvildavo - ne bėda - tada mada buvo antakius skusti. O ir paskraidina. Net šiais laikais, 21 amžiuje, prisipažinkim, ne kiekvienas po lėktuvą turi. O tada - seniai labai seniai - tuo labiau. Čia tau ne šiaip baltas žirgas - žirgų pilni tvartai. O drakonas - lygis.
Tai va. Gyveno jie sau gražiai ir laimingai.
Ir štai pro šalį joja atseit riteris. Gal Jurgis, o gal ir ne. O ir tų Jurgių tada Europos žvyrkeliais jodinėjo devynios galybės. Ir dauguma jų buvo toli gražu ne šventieji. Joja toks Princas ant Balto žirgo, dairosi ką gi čia paveikus. Dar klausimas iš kur jis tą baltą žirgą gavo. Negi savo rankom užsidirbo? Tais laikais baltas žirgas kaip dabar gera mašina, bent jau kaip BMW koks. Šlaistosi toks per dienų dienas, geriau eitų daržo ravėt. Neranda sau vietos iš dyko buvimo. Žiūri - princesė tokia nebloga, tik drakonas šalia maišosi ir šnairai taip į jį žiūri. Necenzūrinio dialogo čia neaprašysiu, smurto scenos irgi. Čia juk padorus dienoraštis.
Rezultatas - Drakonas nukaltas. Princesei nieko nelieka kaip ištekėti už Riterio. O jis bumbeklis, savimyla, chamas ir dykaduonis. Ir šiaip labai nuobodi asmenybė. Skraidyti nemoka, ant žirgo neveža niekur. Antakių nenudegina, pačiai pešiotis tenka. O dar šarvus jam blizgint reikia... Gėda juk jei tavo Riteris aprūdijusiais šarvais vaikšto. Prisimena Princesė savo mielą Drakoną ir dūsauja braukdama ašarą...
Gyvenimas kartais gali būti žiaurus. Saugokitės Princų ant Balto žirgo.
ooo, čia tai super :) net aš šio paveikslo geriau nebūčiau išanalizavus su savo menotyriniu bakalauru, spaudžiu letebnėlę už aštrų liežuvį ir skvarbų žvilgsnį :)
AtsakytiPanaikinti;) ačiū, Žabankštėle!
AtsakytiPanaikinti