2010 m. lapkričio 10 d., trečiadienis

Apie minčių skaitymą


Paskutiniu metu atkreipiau dėmesį į mintis skaitančius žmones. Jie turbūt egzistavo visais laikais, tik mažesnis jų kiekis užsukdavo į mano gyvenimą, o gal aš praleisdavau juos pro akis ir ausis nesureikšmindama.

O štai paskutiniu metu jų koncentracija aplink mane sutirštėjo. Tai jau niekaip negaliu neatkreipti dėmesio.

Minčių skaitymas, be abejo - dievo dovana. Kartais, prisipažinsiu atvirai - net pavydas ima. Taip lengvai skaityti kito žmogaus mintis! Nenustoju stebėtis šiuo fenomenu.

O pasireiškia jis taip: tik aš iššsižioju ką nors atsakyti, dar net nespėju žodžio ištart (nebent kokį vienaskiemenį) - o minčių skaitovas jau konstatuoja "taip taip, aš žinau, ką tu nori pasakyti". Aš pati net nevisada tiksliai žinau, ką noriu pasakyti... o jis jau žino. Šaunu! Kiek nereikalingo malimo liežuviu atpuola. 

Jūs vėl manote, kad aš ironizuoju. Anaiptol. Aš nuoširdžiai pavydžiui šito gebėjimo. Nes aš dažnai nesuprantu žmonių. Lyg ir viską aiškiai ir teisingai sako žmogus, lyg vyskta dialogas, susitari kažką.... o paskui babach! kaip dribtels iš giedro dangaus - kraipau galvą ir suprantu, kad kažko matyt nesupratau... O mokėčiau mintis skaityti - išvengčiau begalės nesusipratimų.

Gal knygų reikia daugiau skaityti ar į kursus eiti - minčių skaitymo. Bet mano metuose jau turbūt per vėlu... Kam neduota, tai neduota.