Kas gali būti jaukiau už langą su pelargonijom? Įeini į laiptinę - o ten tau šypsosi pelargonijos. Va už tai aš ir myliu savo namučius. Nes viskas yra taip, kaip reikia. Nes kaimynės - babytės, kurios mato kas kada išeina ir kas neuždaro durų. Juk turi būti tvarka.
Įdomu, kokia babytė aš būsiu? Ar irgi man pirmoj eilėj rūpės ar Olegas iš trečio aukšto iki galo uždaro antras laiptinės duris ir ar mano kaimynai reguliariai šluoja laiptinę? Oi ne....
Kažkada seniai seniai, prieš kokius 12 metų Maskvos metro perskaičiau eilėraštį, kurį atsimenu iki šiol (aišku nepažodžiui, bet juk tam yra internetas). Tai va tokia babytė aš noriu būti:
When I am an old woman I shall wear purple
With a red hat which doesn't go, and doesn't suit me.
And I shall spend my pension on brandy and summer gloves
And satin sandals, and say we've no money for butter.
I shall sit down on the pavement when I'm tired
And gobble up samples in shops and press alarm bells
And run my stick along the public railings
And make up for the sobriety of my youth.
I shall go out in my slippers in the rain
And pick the flowers in other peoples' gardens
And learn to spit.
You can wear terrible shirts and grow more fat
And eat three pounds of sausages at a go
Or only bread and pickles for a week
And hoard pens and pencils and beermats and things in boxes.
But now we must have clothes that keep us dry
And pay our rent and not swear in the street
And set a good example for the children.
We must have friends to dinner and read the papers.
But maybe I ought to practice a little now?
So people who know me are not too shocked and surprised
When suddenly I am old, and start to wear purple.
(Jenny Joseph)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą