2010 m. lapkričio 1 d., pirmadienis

Paskutinį kartą apie Nulėpausę




Kai paskutinį kartą buvau užėjus į Maloniąją gatvę netyčia pasikalbėjau su ex-kaimyne. Niekada anksčiau su ja nekalbėjau. Geriau ir šįsyk nebūčiau.
Kaimynė - baisiai stora nerangi boba su peruku, tinkančiu tik helovynui. Koks šeimininkas - toks ir šuo: vos paeinanti, iki negalėjimo nutukusi taksa. Visa forma primena termitų motinėlę.
Tai va, šita porelė man papasakojo, kad Nulėpausė atsivedė kačiukus jų kieme. 5 mielus kačiukus. Tai ponia iškvietė gyvūnų tanrybą ir jie sugavo Nulėpausę ir 2 nulėpausiukus. Nežinau, ką su jais tiksliai padarė, bet manau, kad nebėra jau mano Nulėpausės. Dar vieną kačiuką ji norėjo pasiimti sau - nes jis buvo labai gražus, kaip mėlynasis, jo tėvas kitų kaimynų veislinis katinas Mopsas. Bet storoji taksa užsipavydėjo ir perkando jam gerklę.
Aišku, toks gyvenimas. Bet Nulėpausė pusę metų buvo mano draugė. Ateidavo, žiūrėdavo į akis. Kai aš prieidavau - šnypšdavo. Visada šnypštė. Taip ir neprisipratinau. Vaikų net per tvorą neleido nufotografuoti. Tik iš toli.
Nieko nepadarysi, čia tik katė. Bet Malonioji gatvė man jau nebemaloni.