Apie nevalytas gatves ir carpe diem

Kai gatvės švarios ir sausos - nuobodu. Einu savo maršrutu ir net nematau kas aplinkui vyksta. Galvoje ritinėjasi mintys iš kampo į kampa kaip kokie perekati-polė (eng. tumbleweed) kamuoliai. Iš tuščio į kiaurą.
Prisiminiau dzeno pritčą, kai mokinys, atėjęs pas mokytoją, paliko lietsargį ir batus prie durų. Mokytojas paklausė jo, kurioje pusėje nuo batų jis paliko lietsargį - kairėje ar dešinėje. Mokinys neprisiminė ir susigėdo: praradęs budrumą jis paleido momentą.
O kas yra vertingiausia? Dabarties akimirka. Dar senovėje Horacijus sakė "Carpe diem" - gaudyk dieną, mėgaukis akimirka, vertink momentą.
Dabar gatvės panašios į kliūčių ruožą - su kalneliais, kauburėliais, grioveliais ir užslėptom čiuožyklom - sąmonė budri. Jokių burum-burum. Jokių nereikalingų minčių nesišlaisto. Visa esatim esu momente, visas dėmesys tvirtam žingsniui. Nes kitaip - keberiokšt.
Bet užtai kokie simpatiški varvekliai sveikinasi už kampo.

 

O šitų gražuolių šiandien jau nebėra. Vakar spėjau į telefoną įamžint.

 

Užsigalvojus apie kažką, be abejo, visai nereikalingo - pagavau zuikį. Paleidau...
Zuikis prašė perduot jums labų dienų.