2011 m. sausio 5 d., trečiadienis

Apie paštą


Kadangi paskutiniu metu beveik kasdieną einu į paštą, prisiminiau tikrą istoriją, kurią mano draugė iš Maskvos neseniai man pasakojo, nutikusią šalia jos esančiame pašto skyriuje:
Vaikinas ateina į paštą, norėdamas išsiųsti siuntinį. Rusijoje tam reikalui skirti specialūs stori vokai su linijom adresui užrašyti. Tie vokai buvo pasibaigę. Paštininkė davė vaikinui drobinio maišo gabalą ir adatą su siūlu ir liepė siųt pačiam. Vaikinas bandė piktintis. Paštininkės iškvietė miliciją. Bet kai milicija atvažiavo - vaikinas jau ramiai sėdėjo kamputy ir siuvo maišą...
Aš tame pašte pati esu buvusi ir susidūriau su tom mielom paštininkėm. Sprendžiant iš žvilgsnio - jos ir ausį nukąsti galėtų...
Taigi labai norėčiau pasidžiaugti mūsų paštu. Bent jau Vilniaus centriniame ir Vokiečių gatvėje esančiame pašte darbuotojos visada malonios. Centriniame pašte siunčiant siuntinį į užsienį net nemokamą kalėdinę atvirutę duoda.
Bet kadangi esu pusiau lietuvė - turiu teisę bumbėti ir būti nepatenkinta. Jei sniegą sunku šiupeliuoti ir ledą daužyti - tai negi ir smėlio gaila? Miške per pusnis lengviau bristi negu Vilniaus senamiestyje.
Pabumbėjau. Palnegvėjo.
Laikinai. Kol nereikia niekur eiti.