2011 m. sausio 26 d., trečiadienis

Apie telefonus ir duris


Ar žinote, ką reiškia išeiti iš namų be telefono? Jeigu nežinote - pasistenkite ir nesužinoti.
Einu gatve ir viskas gerai. Netgi smėlio Vilniaus valdžia iš kažkur iškrapštė ir storu sluoksniu pribarstė ten, kur prieš savaitę buvo ledas. Ir smėlis toks skaniai gražus - kaip rudas cukrus su cinamonu. Einu, neslidu visai. Kepurės bumbuliukai džiugiai svyruoja mano žingsnių ritmu... O tada grybšt-grybšt. Vienoj kišenėj - nėr. Kitoj kišenėj - irgi nėr. Rankinėje - nėr, nėr, nėr. Dar kartą kišenės. Dar kelis kartus rankinė. Nuo kratymo ir nekoordinuoto graibymo telefonas neatsirado. O tikėjausi. Galėtų kaip triušis fokusininko cilindre. Bet nėr.
Ką daryt? Grįžti namo, nors ir netoli - nesinori. Nors ir smėlio dosniai pribarstyta ir neslidu visai. Bet grįžti nesinori. Gal kaip nors. Buvau ten vieną kartą. Rasiu.
Rakinama laiptinė. Tyrinėju butų numeriukus. Bandau visų sąmonių, pasąmonių, intuicijų ir atsitiktinumų pagalba atspėti kurį mygtuką paspausti... Bet iš laiptinės išėjo žmogus ir aš nekaltai įsmukau į laiptinę.
O laiptinėje daug gražių, aukštų, medinių durų. Ir visos vienodos. Visos tamsiai rudos ir antikvariškai solidžios. Bandau  prisiminti aukštą. Gal antras, o gal ir trečias? Gal antras. O gal ir trečias. Skambinu į 24-tas duris. Širdies balso vedama. Aitdaro labai maloni moteris, bet ne ta. Apibūdinu, ko ieškau. Nematė, nežino, nepažįsta. Einu į kitą aukštą ir skambinu į kitas duris. Atidaro kitas žmogus, bet irgi nieko apie nieką nežino ir nematė. Taip perskambinu daug daug rudų, aukštų, solidžių durų, bet nerandu tų, kurių man reikia. Gerieji žmonės siūlo paskambinti iš jų telefono. Bet kas šiais laikais žino numerius atmintinai? Po kažkelinto bandymo pasidaviau. Atsibodo. Nors žmonės, gyvenantys už tų, gražių, didelių, rudų durų tikrai labai labai malonūs.
Grįžau namo. Telefonas kažkodėl gulėjo ant šaldytuvo.
Paskambinau. Nuėjau vėl. Kepurės bumbuliukai tebelingavo džiugiai mano žingsnio ritmu. O kaip jie gali nelinguoti?
O pasirodo manosios durys buvo Nr. 25. Visai šalia 24-tų - nuo kurių aš ir pradėjau savo paieškas. Širdies balsas beveik pataikė. O labai maloni moteris net nežino, kas gyvena už sienos.
Paklauskite mano kaimynės Babulės - ji pati taip prisistatė tą dieną, kai aš čia atsikrausčiau. Aš sakau - Ieva. O ji (rusakalbė) sako - tau aš tiesiog Babulia. Nors Babulia kiekvieną kartą pabrėžia kaip ji prastai girdi ir net negirdi savo durų skambučio - bet ji puikiai išgirsta, kaip aš rakinu savo duris ir išlenda pakalbėti apie gyvenimą. Paklauskite Babulės - ji jums viską apie mane pasakys: kada aš grįžtu namo ir kad niekada nešluoju laiptinės.

Bet va paaiškinkite man. Kodėl žmonėm įdomu, kas vyksta kitame pasaulio gale. Kodėl žino afrikos valstybėlės politinio perversmo smulkmenas. Kas nuskendo, kas susprogo. Žiūri, skaito, klauso kas ką kur kaip - žuvo, atsistatydino, nukrito, nušovė. Pro geltonosios spaudos rakto skylutę seka svetimus gyvenimus ant odinių sofų. Vedė, metė, išsiskyrė, džinži binži su kitu... Viską apie visą pasaulį žino. O kas už sienos gyvena - ne.
Gal tai toliaregystė?