2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

Gyvenimas su savim


Po savaitgalio jaučiuosi viršijusi savo žodžių limitą. Net galvoje mintys nešokinėja kaip paprastai sakinių pavidalu, o iškyla flegmatiškais vaizdiniais kaip Lochneso pabaisa iš rūko. "Reikia grąžinti knygą į biblioteką" - prieš akis nutrinta knyga ir Trakų gatvė. "Sedova, nešk savo šikną į sporto klubą" - šita mintis jau porą savaičių kabo virš galvos sunkiu akmeniu, o šiandien jau matau virš savęs pakabintą didelį šaldytuvą. Jei šiandien nenueisiu - rytoj kabos visas sunkvežimis.
Sunku man gyventi su Sedova... Nojui buvo lengviau suvaryti visus padarus į savo laivą, nei man vieną Sedovą į sporto klubą. Ir ką man su ja daryti?
Pažadėti malonią dovaną? Senas triukas. Tokiais atvejais ji sako "man nieko nereikia, visko turiu". O pati vakar iš didelio nereikėjimo nusipirko 2 batų poras. Nes tuo metu jai jau "reikia", nes tuo metu "aš gi moteris". Nieko nieko, batus ji gerus perka ir už labai gerą kainą. Na taip, aš gi moteris.
Reikia reikia nuvaryti ją į sporto klubą. Kaip nors. Su botagu ir meduoliu. Pro Trakų gatvę. Ir knygą grąžinsiu.

2 komentarai:

  1. Jokios naudos iš to vidinio balso, jei pradedi labiau klausyt, tai tik depresijon įvaro. Ignoruot ir tiek. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. aš su vidiniu balsu auklėjam viena kitą. kartais padeda. :)

    AtsakytiPanaikinti