2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Apie maistą ir žmones



O būna taip, kad kažko labai užsinori. Na vat taip labai labai. LABAI. Pvz. bulvinių blynų su mėsa. Arba tokios uch! charčio sriubos. Arba kinietiško maisto. Nesvarbu ko. Bet prisimeni, kad kažkada kažkur su kažkuo valgei vieną patiekalą per pusę - ir buvo skanu skanu taip skanu... Ir tada nueini nebūtinai ten  pat  ir nebūtinai su tuo kažkuo, ir užsisakai ir charčio sriubos, ir bulvinių blynų su mėsa, ir dar ko nors tokio. Arba traškių baklažanų ir saldžiarūgštės vištienos, ir dar mažą porciją krevečių su cukinojom. O bevalgant pajauti, kad po charčio sriubos telpa tik ketvirtis blyno. Arba po baklažanų tik 1 krevetė... Ir sėdi persisotinęs, ir žiūri į pilną lėkštę... O juk taip norėjau visko visko...
Na ir ką. Paprašai supakuoti išsinešimui. Nieko tokio. O kitą kartą užsisakai tik pusę porcijos... Nes tiek ir tereikia. Būna norai didesni už galimybes.
Su maistu viskas paprasta.
O su žmonėm ne. Va yra toks (arba tokia, bet kalbėsiu apie tokį) toks ir ne kitoks. Ir valgyk visą, kad nori. Nes iš esmės žmogus kaip patiekalas - yra pagrindinės charakterio savybės ir daug smulkių - garnyras. Tik skirtumas tame, kad toks jau jis paruoštas ir pusės porcijos niekas neįdės. Yra visas žmogus nedalomas ir garnyro net nepasirinksi. Kaip kompleksiniai pietūs mažoj kavinėj, kur nėra jokių variantų "Jums su bulvėm ar ryžiais?", "Daržovių garnyras karštas ar šaltas?", "Padažas česnakinis, lečio ar saldžiarūgštis?". Nėra. Taip ir ne kitaip. O būna, kad iš esmės patinka, skanu, bet vat prieskonių trūksta arba druskos per daug, arba grietinė tinka, bet be spirgučių geriau. Bet neišimsi. Tai belieka spirgučius ar svogūnus, tebūnie ir papriką, išrinkti ir nustumti į lėkštės kraštą...
Va. Primąsčiau kažko. O viskas todėl, kad noriu kažką suvalgyt. Tik dar nesugalvojau ką. Gal reikia nutrepsėt iki turgaus... Vien arbata ilgai sotus nebūsi. O ir ta be pieno.