2011 m. vasario 22 d., antradienis

Apie vasarą


Dienos šviesėja, ilgėja, linksmėja.
Visi džiaugiasi. Visi laukia vasaros.
Ir aš džiaugiausi. Ir aš laukiau.
Kol vieną dieną nesusimąsčiau - o ką aš veiksiu vasarą? Aš juk neturėsiu žalios verandos. Ką aš veiksiu vasaros vakarais? Nebus verandos, kurioje galima skaityti knygas, piešti, priiminėti svečius, gerti arbatą, vyną, klausyti paukščių ir žiogų... Nebus pakalnučiu pievos, ežiukų nagučių krepždėjimo. Nebus už širdies griebiančio katinų reketo - nei amžiną atilsį Nulėpausės, nei nuolatos apdraskyto Brisiaus, nei bailaus Drąsiuko... Nebus beržų sėklom apibarstytų takelių ir mėnulio tarp medžių šakų...
Ir taip liūdna pasidarė... kad viso šito nebebus.
Tada aš tris kartus giliai įkvėpiau. Suėmiau save į rankas ir pagalvojau - bet bus juk kažkas naujo. Gamta nemėgsta tuštumos. Bus daug daug naujų, įdomių, gražių dalykų. Sena praeina - nauja ateina.
Ir taip įdomu pasidarė - ką atneš ateinanti vasarą? Vietoj Brisiaus, pakalnučių, ežiukų ir sraigių.
Ir taip smagu! Kad turėjau tokią nuostabią vasarą - tiek daug gražių ryškių prisiminimų. Sentimentaliai džiaugiuos dėl visko, kas buvo. Braukiu ašarą į chalato rankovę žiūrėdama į nėščios Nulėpausės nuotraukas...
Ar aš laukiu vasaros? Šypsausi iki ausų ir laukiu. :)

p.s. begalinis ačiū Marijui už nepakartojamą vasarą.