2011 m. vasario 5 d., šeštadienis

Apie sustojusį laiką


Būna tokios vietos, kur laikas sustojęs. Na, žmonės juda, kažkas vyksta, bet vis tiek toks jausmas, kad šita erdvė iškritusi iš bendro laiko judėjimo srauto. Kad ji kažkur šalia. Išeisi pro duris - įprastas laikas. O ten viduj viskas šiek tiek kitaip.
Pavyzdžiui A. Mickevičiaus biblioteka. Lauke juda Trakų gatvė. Įeini į vidų ir kažkas pasikeičia. Rūbinėje stovi aukšta liesa moteris. Tiesi ir blyški. Jos žvilgsnis nieko nemato. Juda kaip transe. Paima striukę - duoda numeriuką, paima paltą - duoda numeriuką. Paima numeriuką - duoda striukę. Ir taip daug daug metų. Panašu į Dantės pragaro kažkelintą ratą. Registratūroje kitokie tipažai. Kaip ir dera garbingai registratorės profesijai - spinduliuoja nuožmią agresiją. Nors yra viena smulkutė judri senutė - ji maloni ir šilta. Turbūt čia iš serijos "blogas policininkas - geras policininkas".
Toliau prasideda keistas žaidimas. Registratūroje duoda mažą popieriuką ant kurio užsirašai skaitytojo pažymėjimo numerį. Užlipi ten, kur gyvena knygos. Paduodi popieriuką ir grąžinamas knygas tetulei. Šios tetulės kitokios - ko gero gyviausios iš visų darbuotojų. Be letargo ir be agresijos. Salėje netgi yra kompiuteriai. Bet jų buvimas nieko nekeičia.
Smagiausia dalis, kad galima pačiai klaidžioti tarp knygų lentynų ir žiūrinėti knygas. Ilgai rinktis ko gi vis dėl to nori.
Išsirinkus tetulė nuskanuoja skaitytojo pažymėjimą ir knygas. Ir kažkodėl grąžina tą poperiuką, kurį reikia palikti mažoje dėžutėje registratūroje. Popieriuko paskirties aš taip ir nesupratau. Juk viską įveda į kompiuterį. Tai kam tie popieriukai? Nebent, kad išlaikyti "popieriukų skaičiuotojos" etatą.
Prisiminiau dar vieną sustojusio laiko vietą. Tai buvo prieš metus Čekijoje Breclavo geležinkelio stotyje. Naktį man reikėjo valandą palaukti traukinio. Stoties kavinė/bufetas/restoranas - kaip pavadinsi, tikrai nesugadinsi - atrodė iškritusi iš tarybinių 80-ųjų. Mediena apkaltos sienos ir lubos. Tamsiai raudonos aksominės užuolaidos. Masyvūs šviestuvai. Kažkada tai buvo prabanga. Už baro stovi pavargusios merginos keistomis šukuosenomis. Ant baro pora peleninių, prismaigstytų nuorukų. Dvidešimt pirmą amžių išduoda ant sienos kabantis didelis plokščias televizorius ir keistai tiesiai iš lubų išlindusios energiją taupančios lemputės be gaubtų. Nešviečiantys didžiuliai mediniai šviestuvai kabo kaip vaiduokliai. Viskas ten vaiduokliška: vidury nakties alų geriantys traukinio laukiantys keleiviai, padavėjos - viena iš jų buvo žvaira, kas keistai tiko prie bendros aplinkos, senos išblukusios reklamos, televizorius, rodantis vaizdus be garso...
Nežinau, kas sukelia man sustojusio laiko įspūdį. Ne tik seni baldai ir nušiurusios sienos. Tiksliau, visai ne seni baldai. Va pvz. mano vasaros kaimynas Grigorijus pats senas senas, Stasė irgi sena sena, apsirengę senais senais drabužiais. Baldai kambariuose - tikras antikvariatas. Bet nėra sustojusio laiko pojučio. Nes jų akys gyvos, nes jie juda ir gyvena.
O žmonės užgesusiom akim, mechaniškai paduodantys numeriukus, popieriukus, pilstantys alų... Susitaikę su būtim, pamiršę gyvenimą. Aplink juos sustoja laikas. Nes laikas yra judėjimas. Kaita. Veiksmas.

Fizikai nepykit - aš nebandau sukurti laiko apibrėžimo, nes per mažai jį suprantu.


Foto: Irving Pobboravsky