Apie gyvybę ir dauginimąsi

 

 Vienas iš gyvybės įvairovės pavyzdžių.

Vis dėl to įdomus dalykas ta gyvybė. Ir ko ji sugalvojo atsirasti ant šito svieto? Nei čia jos kas laukė, nei ką. Gyvenimo sąlygos tikrai ne pačios komfortabiliausios: tai šalta, tai karšta, tai sausa, tai šlapia. O dar tai gyvybei pastovia valgyti reikia. Nes kaip žinia, gyvybė gyvena organizme, o organizmui reikia kalorijų ir visokių maisto medžiagų. Kitaip organizmas nefunkcionuoja ir gyvybė išgaruoja. Taigi. Gyvybei reikia ėsti. Ir ne bet ką - o kitą gyvybę. O kita gyvybė paprastai nenori būti suėsta. Tai ir laksto viena paskui kitą dieną naktį. O dar ta gyvybė neilgalaikė. Pagyvena truputėlį ir nusidėvi organizmas. Išsijungia. Bet ne tam ji taip sunkiai čia vystėsi ir evoliucionavo, kad paimt ir lengvai išnykt. Ne. Gyvybė yra atkaklus dalykas. Ji sugalvojo daugintis. Organizmas gali perduoti gyvybę savo atžalai. Taip gyvybės kibirkštis eina iš kartos į kartą. Ir daro skirtingos gyvybės formos tai skirtingais būdais.
Vienaląsčiai dauginasi į kairę ir į dešinę. Dalinasi ir džiaugiasi. Nustoja daugintis tik labai sunkiomis sąlygomis. Kokios nors kirmelės jau išrankesnės - dauginasi atsižvelgdamos į metų laikus. Žuvys jau turi savo zabubonų šiuo klausimu. Yra tokių, kad iš kailio neriasi, kad tik žūt būt savo ikriukus paleisti tame pačiame upelyje, kur pačios išsirito. Paukščiai tai iš vis jau ne su bet kuo linkę dalintis savo genetine medžiaga. Snapą į šalį suka - bet koks partneris netinka. Spalvingesnio, išradingesnio nori. Kai kurie, pvz. gulbės dar ieško draugo visam gyvenimui, meilės iki grabo lentos. Dar protingeni žvėreliai, tarkim šunys ir delfinai už genetinės medžiagos perdavimą nori gauti malonumo dozę. Pradedant beždžionėmis, tą malonumą tenka dalinti ne tik dauginimosi tikslais, bet ir socialinės struktūros palaikymui. Žmonėms, kad tik daugintųsi, gamta negaili malonumų ir už beprasmiškus nevaisingus lytinius santykius ir net periodiškai išduoda keleto mėnesių palaimos būseną (liaudiškai įsimylėjimą), kuri ženkliai keičia jų elgseną į visiškai nereacionalią.
Matomai, organizmams sudėtingėjant ir protingėjant atsiranda suvokimas, kad supantis pasaulis nėra kažin koks jau rojaus kampelis, kad pakankamai sukakotai jis surėdytas. Organizmams kyla vis didesnės abejonės dėl jų pačių ir palikuonių egzistencijos. Nors organizmams evoliucionuojant palikuonių mirtingumas mažėja astronimine progresija, bet ir palikuonių skaičius taipogi mažėja. Mažiukai organizmukai dauginasi tūkstančiais, o žmonės vos vieną kitą per visą gyvenimą išperi.
Baisu net ir pagalvoti, kokių priemonių gamta turėtų imtis, kad priversti daugintis padarus protingesnius už homo sapiens tiek, kiek žmonės protingesni už šimpanzes.
Taigi. Reikėjo gyvybei likti paprastuose organizmuose ir nekvaršint sau galvos visokiais pašaliniais dalykai.
Pavasaris. Naktimis kieme dainuoja katinai. Saulėkaitoje seksinasi šunys. Žmonės vaikšto susikibę už rankų.Gyvybė įjungia instinktus ir kviečia visus daugintis.

 

Žuvytė mamytė, o gal tėvelis. O gal šiaip pro šalį plaukė...

  

Patys suprantat - visiems reikia valgyti.

  

Naujagimis.

  

O taip žmonės dažnai įsivaizduoja meilę