2011 m. kovo 14 d., pirmadienis

Apie medų ir degutą


Tiesą pasakius, aš net nežinau, kam iš tikrųjų yra naudojamas degutas. Išskyrus medaus gadinimą. O tą aš puikiai žinau...
Liaudies išmintis nemeluoja - šaukštas deguto gali sudaginti visą medaus statinę. Ką ten statinę - visą geležinkelio cisterną. Ką ten cisterną - visą tanklaivį.
Įsivaizduokit: plaukia pilnas medučio tanklaivis. Nedoras teroristas atsineša užantyje šaukštą deguto ir paslapčia, menesienai šviečiant, įmaišo degutą į medų. Na gerai, tankalivis didelis, vieno šaukšto mažoka vis gi. Tebūnie pusantro. O tada yla, kurios maiše nepaslėpsi, prakiurdo tanklaivio dugną. Ir kartus negeras medus išsilieja į jūrą-vandenyną. Ir žuvys dvesia nuo apkartinto medaus. Paukščiams sulimpa plunksnos ir jie nebegali skristi. Net ir medūzos, aštuonkojai, kalmarai ir krevetės kenčia baisias degutines kančias. Banginiai baubia, delfinai staugia, planktonas blaškosi nevilty. Žodžiu - ekologinė katastrofa.
Manot nusišneku? Ne. Tokis dalykas vadinasi alegorija.
Kalbant paprastai yra tokia žmonių rūšis - degutininkai. Tyčiom-netyčiom, bet jie tą savo deguto šaukštą kur nori įmaišys. Viskas puiku gražu - kur gi tau - še deguto! Taip jau yra - gerą sugadinti lengvą. Užtenka tik kelių žodžių, kad numušti gerą ūpą ir smagią nuotaiką. Ir tokia jau žmogaus prigimtis - blogą atsimename kur kas ilgiau, nei gerą. Protingi psichologai net yra paskaičiavę, kažkur kažkada skaičiau - kad vienam skaudžiam, nemaloniam pasakymui, priekaištui ar pan. bjaurasčiai atsverti reikia ne vieno malonaus pasakymo, pagyrimo, švelnaus žodžio, o kelis kartus daugiau. Nepamenu santykio, tarkim 1 prie 7. Skaičius nesvarbu - svarbu esmė. Degutą labai sunku iškrapštyti iš medaus. Kartais net neįmanoma. Galima atleisti, bet kur kas sunkiau pamiršti.
Ir ką su tuo medum tada daryti?