Apie sniegą ir rastus

Ajajai kaip gražiai sninga!
Panašu į nebylią muziką. Simfoniją. Būčiau kompozitorius ūsuotas - būtinai sukurčiau kokį opusą. Su pakilimais, sukūriais, netikėtom pauzėm. Tokį lengvą ir audringą. Bet aš nei kompozitorius, nei ūsuotas.  Ir jau seniai pastebėjau, kad vaizdai veikia mane stipriau, nei garsai. Tyloje žiūriu į šėlstančias snaiges. Čia labai tylu, beveik nėra pašalinių garsų. Ryte už lango man giedojo varna. Labai stengėsi.
Va ir nurimo.
Legaliausias būdas išreikšti savo nepasitenkinimą gyvenimu - keikti orą. Atseit jis neprisiderina prie dienos planų. Oras netinka prie batų, palto ir kepurės. Visiškai nedera prie autobuso trarkarasčio. Ir tuo labiau prie noro pasipuošti. Nors atmosferos reiškiniams mūsų batai visiškai neįdomūs. Prisitaikyk arba išnyk.
Išties, nuostabus rytas. Nesijuokit. Ta varna labai gražiai kranksėjo. Čiulbėjo iš visos širdies. Nekreipdama dėmesio į orą. Va taip ir reikia - nori čiulbėti - čiulbėk. Nekreipdamas dėmesio į nieką. Kam nepatinka - lai nesiklauso. O kažkas visada įvertins.  O kokį balsą jai gamta davė - nu nepasirinksi gi. Galima pagalvot, mes čia visi tokie tobulybės. Kaip juoktis iš kitų - visi greiti. O išsitraukus rastus iš savo akių galėtumėm pastatyti gigantišką paminklą puikybei-tobulybei. Ir padegti kaip Morę. "Puikybe-tobulybe lauk iš kiemo". Bet be rastų aky irgi ne kas. O taip visada gali išsitraukti ir tvot per galvą savo artimui. Teorija apie artimo meilę prasideda nuo savęs paties. O čia jau sudėtingoji dalis. Ko gero daguma žmonių patys save savo nuosavais akių rastai užsitalžo taip, kad ir vaikšto visą gyvenimą susirietę.
Pala. Aš juk čia apie sniegą ir varną. O gavosi kaip visada.
O vakar pažiūrėjau "Rūgpienių kaimą". Geniali tėčio mintis: "Jei aš turėčiau tokį katiną, ko gero net nevesčiau." Man reikia katino. Pilko, raino, protingo.
O kol kas vėžliukas ant desktopo man kompensuoja katiną ir nupiepusi augmenija ant palangės - sodą.