Apie grožius

Andrzej Dragan. Anorexia

Turiu aš mylimą tetulę. O ji turi nuomonę. Ir visada ją išsako garsiai. Tik įėjus pro duris. O jos nuomone aš esu stora, su baisiu pagurkliu, tragiškais plaukais, apsirengusi nesuderintai, neskoningai ir dar susigalmžiusi. Nežinau, ko ji siekia tokiais savo komentarais. Kažko matyt siekia, nes atkakliai juos kartoja jau kokius 16 metų. Kaip žirnius į sieną. Aš išvadų nedarau, jokių veiksmų nesiimu ir toliau vaikštau stora ir susiglamžiusi. Ir su baisiu pagurkliu. Tai gi tiems, kas manęs nėra matęs - iš šito aprašymo bus lengviau atpažinti gatvėje.
Ką aš galiu bepridurti apie grožį. Visi norime būti gražūs. Bet ne dėl paties grožio. Ir ne dėl veidrodžio. O tam, kad būti pastebėti. Patikti aplinkiniams.
Dažnai jei moteris atrodo nepriekaištingai graži, tai rodo jos desperatišką poreikį patikti pasauliui. Atkreipti į save dėmesį. Jai atrodo, kad pasaulis jos nepastebi, nemato, nemyli. O iš tikrųjų, žmogus nepakankamai myli pats save, jei leidžia kitiems būti savo vertintojais.
Ir deja, troškimas būti gražesniu, nei esi iš tikrųjų dažnai atrodo komiškai. Savimi nepatenkintais žmonėm meistriškai manipuliuoja grožio industrija ir kala kapitalą nepilnavertiškumo kompleksų dėka.

Einu į paskaitas su suglamžyta raudona palaidine. O dar aš kramtau nagus.