Prabudau su keistai įkyriu jausmu. Visaapimančiu kirbėjimu. Nuspaudžiau žadintuvo "snausti" mygtuką, atidėdama galutinį akių pramerkimą dar 7 minutėm. Bet kirbėjimas mane kirbina ir neduoda pasimėgauti tomis saldžiausiomis paros akimirkomis. Neleidžia palaimingai pasisupuoti ant Morfėjaus rankų. Tampo iš vidaus už dūšios skvernų, judina kiekvieną ląstelę.
O ko jis iš manęs nori?
Pokyčių. Kažkaip nebetenkina žinoti ką veiksiu rytoj, poryt ir už savaitės.
Ne veltui paukščiai keliauja taip toli rudenį ir pavasarį. Visada sakiau, kad jie protingesni už žmones. Ner čia ko užsisėdėt vienoj vietoj.
Atbudo gamta. Velykiniai zuikiai su kiaušiniais iškeliavo atgal į savo perversiškų simbolių pasaulį - niekada nesupratau, ką bendro turi zuikis su Velykom. Zuikis vaisingumo simbolis? Na, uodai kur kas vaisingesni...
Reikia kažką daryti su tuo kirbėjimu. Jis panašus į vidinės laikrodinės bombos tiksėjimą. Kurią pavasaris įmontavo man bemiegant.
Jei nerasiu, kurį laidelį nukirpti - mėlyną ar raudoną - galiu sprogti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą